apie nuotykius

Patiriami nuotykiai ir imlumas aplinkai – ypač tampriai susiję tarpusavyje. Teko matyti žmonių, kurie nepatiria jokių nuotykių. Mačiau ir tokių, kurie po nuotykį patiria kiekvieną kartą eidami ledų.

Maniškiai prasideda jau iš anksto, bet, matyt, ne veltui. Aš kaip sausa kempinė – juos sugeriu ir turiu pakankamai patirties, kad galėčiau mėgautis tuo.

naujas hobis

Toks kol kas nevisai piktybinis.

Pradėjau kolekcionuoti daiktus, kurių diametras = 15mm. Jei manai, kad tai paprasta – pasiimk slankmatį :)

o kada nors

visai norėčiau orkaitės į kurią telpa kokios 10 skardų vienu metu :)

aštrūs peiliai

yra tokie aštrūs, kad nė nepastebi įsipjovęs ir apsitaškai raudonais taškiukais visą geriausią maikę.

tarpkultūriniai niuansai

Kai Kryme važinėjomės su vietiniais vairuotojais mikriukais po to kažkaip labai sunku buvo atsigaut – tais savo serpantinukais ant bedugnės krašto jie laksto taip, kad pas mus taip nė didžiausių sparnų kalnų kelių erelis nelaksto. Ir pypina ištisai. Po to susivedė galai – pypina prieš posūkį, kad ten važiuojantis kitas toks pats baigtų lenkti (jaja, jie lenkia tuose savo keliuose ant bedugnės krašto) ir persirikiuotų atgal. Ir ta sistema veikia. Pas indus irgi kiek teko girdėt – ta pati sistema – visi pypteli ir aplinkiniams praneša kad va aš čia toks.

Tai štai, įdomu, kad tokia sistema patogi ir net signalas joje naudojamas pagal tiesioginę paskirtį, bet pas mus čia yra kita sistema. Jei jau pypina tai dažniausiai reiškia “ė, tu, gaidy” arba “davai von iš kelio”. Ir jei bandai panaudot signalą pagal paskirtį, tai kažkaip visi sutrinka. Rimtai, bandžiau :)

Su dviračio skambučiu kažkas panašaus. Jei jau paskambini – tai visi tie kas prieš tave tampa neprognozuojami. Tai stengiuosi kuo mažiau skambint – mėgstu bent šiek tiek prognozuojamus pėsčiuosius. Bet dabar vis pastebiu, kad einantys tais kad ir “pseudo” dviračių takais, bet vis vien, susizgribę, kad kažkurį laiką trukdė pravažiuot pasako “atsiprašau”. Čia visai tokia nauja mada, bet labai dėl to džiugu. Po truputį veloreikaliukai keičiasi.

hamakas v.2

Vėlgi – kuo paprasčiau, pasirodo, tuo geriau. (Haha, tai nustebinau). Forma paprasta stačiakampė, dukart palenkti ir persiūti kraštai dėl stiprumo (trigubas audinys), galuose – ten kur perverta juosta keturgubas audinys. Visas cinkelis pati medžiaga. Po Kalvarijų turgaus Humana yra audinių parduotuvė, o joje parduoda vėliavinį audinį. Vėliavinis audinys neplyšta, puikiai kvėpuoja ir labai lengvas. Ko ir reikėjo. Galima teigti, kad hamakas telpa į kišenę.

Tentas paprastas 3×2 PVC iš AIC‘o. Juostą specialiai parinkau vietoj virvės dėl dviejų dalykų: ne taip žaloja medį ir tam tikru būdu apvyniojus pati save prispaudžia – praktiškai nebereikia mazgo. Po tentu dar viena juosta – patogu už jos laikytis gulantis/keliantis. Tentas ant šios juostos pakabintas panaudojant prusikus (vienas tų dviejų mazgų, kuriuos privaloma mokėti gyvenime).

teletabiai

Kažką kažkuriuo smegenų kampučiu atsimenu apie tai kad vaikiškai akivaizdžios emocijos instrukcijose daug geriau prisimena ekstremaliomis aplinkybėmis. O bet tačiau iš to teletabio dešinėje ką tik nužudžiusio draugą krizenu jau trečia diena. (Iš aštunkės instrukcijos).

alfa

Bijau, kad užmigsim bevažiuodami. Per patogu kai atsisėdi. Šiaip bazės ilgis gavosi 1 cm ilgesnė nei paprasto dviračio, o viskas labai kompaktiška – kol buvo popieriuje ir galvoje atrodė bus gerokai erdviau. Jau beveik buvau prikūręs kur aplink vairą kabinsiu lentynėles visokiam stafui, bet netelpa. Pakeisti dar begalę kampų ir atrasti patogų vairą – čia antras, geresnis nei pirmas, bet iki tobulo dar paieškot.

ir pasaulis apsivers

Maždaug į sekmadieninio bokalo dugne mano linksniuoto mūsiško hiperdeterminizmo tematiką:

(…) Mes ilgimės “mechaninių modelių”, padovanotų mums žmonių, kurie moka elgtis kaip to reikalauja iš anksto apibrėžti santykiai, užuot mėginę nustatyti tų žmonių santykius pagal tai, kaip jie bendrauja tarpusavyje. Mums daug mielesnė aristoteliškoji “socialinės struktūros” logika, kurią paveldėjome iš scholastinių daktarų (…), tam tikras vaidmuo kiekvienam statusui ir kiekvienam savo vietoje esančiam žmogui. Mes esame maldininkai, besimeldžiantys Terminui, ribas žyminčių akmenų dievui.

(…) Mums sunku įsivaizduoti, kad reikšmės, kitaip sakant, kultūros, lygmeny buvimas ir veiksmas (being and action) gali būti sukeisti vietomis.

(…) Įprasta manyti, kad draugai visada padės vienas kitam: veiksmą iš anksto nurodo santykis. (…) Tas, kuris padeda tau iš tikrųjų yra draugas – ryšį netgi labiau sukuria veiksmas nei veiksmą laiduoja ryšys.

Marshall sahlins, Istorijos salos.

Visai galima būtų sakyti, kad mūsuose buvimas su veiksmu išties sukeisti vietomis. Esu blogeris (santa Determinizmas) todėl turiu bloginti. Truputi atsiduoda pernykšte silke, visad labiau mėgstu: važinėju dviračiu, todėl esu dviratininkas. Neapsivers jisai, bet žinojimas būna plyšys, per kurį galima kartais ir išlįsti. Ten.

reiškiasi

ir vis tiek trikdo sąskambis “Kvadratinis vamzdis“. Nu nors tu ką. Net DLKŽ žiūrėjau. Dar ir linksmų istorijų su tuo visokių iš susirašinėjimų su pseudo e-šopais…