yes, you must dare run some hidden life scripts, dear

Nežinau kaip tas nutiko, bet tarpuose tarp brauzinimo apie Kawasakio sankabos ypatumus ir randominio čilinimo feisbuke kliktelėjau adreso laukelyje šį blogą, o tada galai žino kodėl kliktelėjau kelis puslapius nuo galo ir… brim birim – sena konsolės poezija, nuo kurios prasidėjo kažkas nerealiai teisingo ir gero gyvenime.

Įdomu. Velniava, sakau sau, juk to užkeikimo kertiniai moduliai taip ir liko veikti iki šiol. Vis pusiau juokais, bet labiau rimtai negu juokais pakalbam su žmona apie tai, kad “dievai minčių negirdi”, kaip sakydavo protėviai. Jie galvodavo, kad savo norus reikia ištarti garsiai. Tas turėtų perjungti kažką po šio pasaulio kapotu, tai, ką jie vadindavo “dievais” ir tas noras pradeda pamažu (o gal ir greitai, bala žino) pildytis. Aš tai galvoju, kad galima ir rašyti. Na, bent jau mano pastebėjimais tai veikia lygiai taip pat (man gal net ir geriau).

O trumputė istorija, kurią noriu papasakoti yra tokia, kad tais mano anksčiau minėtais daug puslapių atgal laikais su vienu prietėlium kalbant apie tai kokios žmonos man iš tikro reikia jis pareiškė, kad tokių tai tikrai nebūna. Tuomet nepatikėjau, nepamenu tyliai ar garsiai, bet pamenu, kad tikrai nepatikėjau. Ir visai nesenai, fotografuodamas žmoną, prisukinėjančią tvirtinimo detales ant motociklo duslintuvo kolektoriaus akimirkai prisiminiau visą tą pokalbį. Ir supratau, kad teisus likau aš.

Mėkit motociklus, jie pasaulį daro gražesnį.

maintenance vs fixing

Seku gausybės mechanics-addicted benzingalvių instagramus/feisbuko profilius ir panašius daikčiukus, randu ten minčių kaip kolegos sprendžia tas pačias bėdas, kurias tenka spręsti ir man. Pasidžiaugiu kai gaunam panašius sprendimus, pasimokau kai kas nors padaro efektyviau.

Bet įdomi dalis: nieko technikoje nenusimanantiems  iš jų kartais ima atrodyti, kad “bet tai, bliamba, tie motociklai ir genda” (true story, girdėjau vasarą tokį liapsusą).

Ir būtent apie tai ir noriu šiek tiek plačiau parašyti – nes man beprotiškai įdomus pats fenomenas: kaip šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame aplink vien tik technika turėtų jaustis absoliučiai techniškai neišprusęs žmogus. Na, toks kuriam guolių keitimas yra remontas. Nes priešingoje pusėje yra eilinis benzingalvis, kuris jaučia labai aiškų skirtumą tarp remonto ir priežiūros (maintenance) ir niekada gyvenime nepagalvotų, kad guolių arba tepalų keitimą galima būtų pavadinti remontu. Šiek tiek išmuša saugiklius, tiesą pasakius, net mintis apie tokį distinkcijos neturėjimą.

Juk tokio dalyko nesuvokimas reiškia, kad tokie žmonės prižiūri savo techniką tada kada liepia servicebook’as, o ne tada kada reikia. O tai iš esmės reikškia, kad blogu atveju jie važinėja kaip granatos ištrauktais žiedeliais. Bet kada tokiems gali nukristi ratai ar vairas, nes jie nė nesupranta, kad šis priekinės pakabos laisvumas ir būtent tas garsas ‘tik – tik” kaip tik tai ir signalizuoja. Nes juk, sutikite, nors gamyklos numatytas service-timeing’as yra beprotiškai dažnas, bet jis vis tiek dengia tik standartinį panaudojimo atvejį.

Tiesą pasakius, žinau vieną kitą net ir besididžiuojantį tuo, kad nieko neišmano technikoje. Bet lygiai taip pat žinau ir vieną kitą balsavusį už Puteikį, o jausmus abi šios rūšys kelia panašius.

dniepras

Važinėdami žvyrkeliais ir miškeliais palei pat Baltarusijos sieną visai mielai užvažiuojam į tokį vietinį kaimuką, kur keliaudami kadaise dviračiais buvom sustoję pavalgyti ledų. Žinom, kad bus pavėsinė su gražiu vaizdu vėl galėsim po tiek metų pavalgyti ledų. Visada įdomu palyginti jausmą kaip buvo tada su tuo kaip dabar. Dažniausiai vis dar nenuvilia.

Nusipirkę po pusantros porcijos ledų išeinam iš parduotuvės ir matom vietinį seniuką dabojantį mūsų motociklą. Susilinksim su juo, nueinam valgyti savo akimirkos grobio ir grožėtis vaizdu iš pavėsinės. Seniukas po kiek laiko ateina, o mes jau iš anksto susižvalgom tuo savo specialiu žvilgsniu (turim tokį) “tuoj klaus kiek kubikų”. Po to specialaus žvilgsnio abu visad mintyse prunkštelim, o jei taip ir paklausia tai dažnai prunkštelėjimas ir ištrūksta balsu, čia toks specialus mūsų vidinis juokelis. Seniokas pamažu prieina.

– Kiek kainuoja?, sako.

Aš apšalęs. Man ledai užstrigo, aš tam nepasiruošęs. Pati matydama mane tokį dar labiau linksminasi. Pakbam su seniuku apie kainą.

– Aš tai irgi važinėdavau, sako. Dnieprą turėjau.

– O, Dnieprą, aš irgi turėjau, sakau. Man patikdavo.

Seniokas tam nepasiruošęs. Seniokas apšalęs.

– Kaip, sako, patikdavo?.. Taigi ten nespėji reguliuot, apvažiuoji ratą jau vėl remontuot…

Dar pakalba (kalba beveik vien jis, aš pritardamas linksiu) apie Dniepro remontą ir seną tvarką, kuri matosi nebais patiko. Aš nutyliu, aišku, kad o man tai Dniepras būtent ir patiko santykiu 90:10 (garažas:važiavimas), nes toks pamokantis motociklas. Tik stabdydavo štai prastokai.

Sarema motociklu

intro

Jau kuris laikas galvoju kuo man taip patinka kelionės. Na, visiems patinka kelionės, visi mėgsta keliauti. Bet kodėl? Oficiali visuotinai pripažinta versija yra “nes pamatai daug naujo” arba “nes sutinki daug žmonių” manęs kažkaip vis labiau neįtikina. Nes naujo pamatai ir (turbūt) per teliką ir per internetą, o keliauti visgi norisi. Bet keliauti norisi (man) ne kažkokį viešbutinį turizmą su AI, kur stiuardesė net šaukštą už tave pakilnoja ir šezlonge apverčia, o tą tikrąjį turizmą, kur nešuosi savo maistą ir savo degtukus pats, nežinau kur rytoj nakvosiu iki kol neateina rytdiena.

Ir vienintelis rimtas tokio noro keliauti paaiškinimas man susideda tik toks, kad keliaudamas aš metu iššūkį sau, savo technikai, savo DIY inventoriui, savo DIY auto/moto detalėms, savo remonto įgūdžiams ir savo sėkmei. Nes namie spręsti problemas lengva, namie turi po ranka penkias parduotuves su trūkstamais daikčiukais jei ką, garažą su penkiais šimtais įrankių, laužtuvu ir suvirinimo aparatu, interetą su terabaitais manualų kaip tą ir aną daryti. O kelionėje – kelionėje turi tik savo išradingumą ir penkioliką skirtingo dydžio raktų-galvučių. Nes net iki artimiausios degalinės kartais yra pusdienis kelio pėsčiomis, jei jau tektų. Todėl kiekvieną kartą leisdamasis į kelionę jaučiu tokį nedidelį kutuliuką kažkur ten paširdžiuose: štai, padedu viską ką moku ir kiek turiu išradingumo ant vienos lėkštės, o kelionės sėkmę ant kitos. Ir pažiūrėsim. Manau, kad būtent tuo man ypač patinka mano kelionės. Nes vienokie ar kitokie dalykai tikrai nutinka, o tada reikia juos išspręsti, o tai ir yra žavu.

Į šią kelionę vežėmės krūvą DIY daikčiukų patikrinimui: mano darytą custom priekinį stiklą, daiktadėžes, daiktadėžių laikiklius. Kad visa tai veikia minimaliai tai mes žinojom iš savaitgalio trukmės kelionyčių, bet ar dėžės išlaikys šimtuką kitą kilometrų žvyrkelio – buvo šioks toks klausimas.

maršrutas

Visi draugiškai prieš kelionę sutarėm, kad mūsų tikslas yra ne nuvaryti kilometrai, o gerai praleistas laikas, todėl iš anksto aptarėm ir pasirinkom 80 km/h kelionės greitį ir susitarėm vengti Via Baltika magistralės, nes ten ir fūristai ir automobilistai yra švelniai tariant neadekvatūs, o veltui gadinti sau nervus nereikia. Kaip parodė praktika – buvom labai teisūs, nes tuos keliasdešimt kilometrų kuriuos teko išlįst į šį šūdkelį apturėjom tiek avarinių situacijų, kiek niekur kitur per mėnesį kelionės neapturėtume. Taigi, rinkomės C ir D kategorijos kelius, visi enduristai, žvyrkelių nesibaidėm.

Trumpai:

– iki salos dvi nakvynės,

– saloje viena nakvynė,

– atgal iš salos – viena nakvynė.

Jei važiuočiau antrą kartą – geriau rinkčiausi dvi nakvynes saloje, o pirmyn ir atgal tik po vieną, nes saloje tikrai gera ir gražu, tikrai yra ką pažiūrėt.

žygio inventorius

Visada būdavo smalsu kiek ten ko telpa į tas motodėžes, savo kelionės aprašymuose niekas niekad nerašo kiek ir ko ten prisikrauna ir ko trūksta. Pabandom:

– termoapatinių du komplektai (mes ant motociklo dviese)

– motokelnės (važiavome su džinsais, neperpučiamas kelnes pasilikom blogesniam orui)

– ploni vilnoniai megztiniai

– apatiniai, kojinės, kitas asmeninis higienos inventorius

– kedai skuduriukai vaikščioti stovykloje

– striukės nuo lietaus

– du džemperiai

dvivietė palapinė

– 2,2 L aliuminis puodas su dangčiu (maistui)

– 1L skardinis puodas (arbatai, nebe tas amžius, kad virdamas arbatą tuo pačiu ir puodą išplaunu, o ir damos dažniausiai to netoleruoja)

dujinė vyryklė

– keturi dujų balionai vyryklei (išnaudojom 2,5 – taip ir planavau, vienas buvo “o maža ką” rezervui)

– grandinės tepalo balionėlis, universalus raktas, šešiakampių universalus komplektas, polipropileno tvirtinimo juosta (iš kitų kelionių žinau, kad pasiteisina jos turėti), izoliacija, užtraukiamos plastmasinės juostelės (chamutai)

(kitus raktus, reples, atsuktuvus  ir galvutes turėjo mūsų kolegos kituose motocikluose, todėl leidau sau neimti)

– du miegmaišiai

– du plonyčiai aliuminiuoti vasariniai kilimėliai po miegmaišiais

– du šaukštai, dvi šakutės

– du plastikiniai žygio puodeliai

– maisto davinys vienai dienai

– neliečiama maisto atsarga parai

– 5L vandens (šis kiekis svyravo, bet esant galimybei stengėmės tokį palaikyti)

– vaistinėlė (automobilinė vaistinėlė su tvarsčiais)

iš viso inventoriaus neprireikė tik šakučių ir vaistinėlės, todėl abu nusprendėm, kad rinkinys teisingas. Vandenį ir konservus laikiau krepšyje ant bako, su mintimi, kad sunkiausi daiktai (kiek įmanoma) būtų kuo labiau priekyje.

gedimai

tik įvažiavus į Latviją paaiškėjo, kad mūsų motociklo galinis amortizatorius išėjo iš rikiuotės, iš jo išbėgo tepalas ir, niekšelis, nustojo amortizuoti. Todėl galima sakyti važiavome be amortizatoriaus. Važiuojant be amortizatoriaus per duobes (o latviai jų turtingi) galinis ratas liečia sparno plastiką, todėl (mes važiavom pirmi) mūsų kolegos visą pirmą dieną mėgavosi įmantriais degančio plastiko aromatais. Po pirmos nakvynės įtaisėm chamutais į amortizatoriaus spyruoklės vijas kažkiek sulankstytos polipropileno juostos kaip damperį, tai akivaizdžiai pagerino situaciją, bet neišardžius daug tos juostos tiesiog nepriėjom įtaisyti, teko kitą vakarą gerokai nusiardyti – nuimti duslintuvą, akumuliatorių ir  airbox’ą – tada damperių pasiekėm įtaisyti į keturias spyruoklės vijas ir galinis ratas jau nebesiekė sparno detalių. Amortizacija liko, šakės nesulanksčiau. Galima sakyti intelekto testą išlaikėm: parankinėmis priemonėmis išsprendėm kelyje ištikusį gedimą, kelionę pakankamai kokybiškai buvo galima tęsti.

Visa kita įranga (ir dėžės, taip) kelionės testą išlaikė su atžyma “puikiai”.

navigacija, kiti įrenginiai

Už stiklo virš spidometro turiu Garmin Nuvi įrenginio laikiklį, tas labai patogu, nes nereikia atitraukti akių nuo kelio (pas mane visai neblogai išlavintas periferinis regėjimas, lavinu jį ir toliau) ir matai kur važiuoti. Deja, šitas Garminas turi srovės godulį (2A) ir mano kinietiškas 12VtoUSB adapteris negalėjo pakankamai jo pašerti, todėl jau antrą dieną tiesiog išseko beterija ir visas Nuvi tapo balastu. Kiap backup žemėlapį turiu (visada pasiimu ir pasiteisina) planšetinį kompą (Android) su LocusMap ir OpenStreetMap offline’iniais žemėlapiais. Pasiteisino, įsidėjau planšą į bako kuprinės “langelį”, aišku tekdavo stoti šalikelėj norint susiorientuoti, nes tokiu setup’u jau nebegali žiūrėti į kelią. Nepatogu, bet ką padarysi. Ateičiai planuoju perdaryti tą kinietišką USB kroviklį į turbūt LM7805 ar kas ten daugiau srovės atiduoda. Telefonus, beje, tas kroviklis krovė, tik problema buvo su karščiu: bako kuprinė ant saulės taip prikaisdavo, kad vis suveikdavo mano planšeto ir telefono termoapsauga ir jis nustodavo krautis. Ateičiai reikės galvoti ventiliuojamą krovimo dėžutę.

kaifas

Kadangi jau kelinta diena persukinėju mintyse kaip videofilmą (atsimenat rewind funkciją?) tą vaizdą kaip mes važiuojam pajūriu nuo Pangos skardžio tuo vingiuotu keliu ir vis jaučiu tokį patį kaifą kaip tai buvo realybėje – manau kad man tai buvo šio žygio kulminacinis taškas. Ir tikrai taip ir yra.

O toliau pildom su žmona TOTRAVEL.txt failiuką, manau papasakosim.

 

kubikai yra pagrindinė gyvenimo konstrukcinė detalė

Aš labai mėgdavau važinėti dviračiu. Matyt todėl, kad dviratis yra labiausiai raumenų jėgą riedėjimo jausmu konvertuojanti transporto priemonė. Toks išgrynintas spausk-pedalą-riedėjimui variantas. Iki kol neatradau motociklo. Motociklo atradinėjimas buvo ilgas ir lėtas, tikriausiai todėl, kad turėjau savo artimoje aplinkoje kelis tunelinius motociklas=užsimuši teorijos skleidėjus. Bet žmogus juk žmogumi būna tada kai žino ko nori, žino kodėl nori, žino priemones ir būdus tai pasiekti ir sugeba juos panaudoti. Taigi pradėjau vairuoti motociklą. O motociklas yra turbūt labiausiai išgryninta riedėjimo  mašina tarp visų vidaus degimo mašinų. Toks optimalus variklio galią verčiantis riedėjimu aparatas, visi nebūtini tam virsmui dalykėliai yra tiesiog nenaudojami, absoliutus vairuotojo-inžinieriaus kaifas. Iki kol bus išrastas asmeninis miniatiūrinis erdvėlaivis, galiu drąsiai teigti, kad tai yra vienas geriausių mūsų civilizacijos technologinių išradimų. Tokia tad teorinė inžinerinė pusė.

Kai tik su ne-moto-pažįstamais išeina kalba apie tai, kad turiu motociklą iškart kyla du klausimai: “kiek kubikų” ir “kiek daugiausiai jau išspaudei [greičio]”. Tiesą pasakius man iki šiol vis dar kelia nuostabą atmieštą tam tikru pasidygėjimu toks pasaulio dėliojimas į lentynėles pagal kurias nors (o dažniausiai ir neesmines) savybes. Aš suprantu, kad klausti “koks tavo motociklo galios/masės koeficientas” yra absoliutus protinis overkill’as daugumai planetos gyventojų, bet nieko negaliu su tuo padaryti – tas pirmasis klausimas man vis tiek skamba taip beprotiškai penktokiškai, kad iš karto norisi pasiūlyti kramtomos gumos. Uždavę antrąjį klausimą man žmonės dažniausiai lieka sutrikę, nes aš tikrai nesu “išbandęs kiek maksimaliai traukia”, nes man net nėra tokio poreikio. Tiesa pasakius, važinėti tiesiai ir greitai net nebaisiai mėgstu, nes vis dar esu įsitikinęs, kad tikrasis motociklas prasideda ten, kur baigiasi asfaltas. O bekelės greičio/kaifo lentelėje yra visai kitokios reikšmės nei A1 magistralėje. Tikrai. Niekas nebandęs tuo netiki. Tokia tad socialinė pusė.

Motociklas nėra komfortiška transporto priemonė. Kažkada kai su žmona dar tik planavome jį įsigyti darėme didžiausią esminę klaidą: “žėk, juk mocas taip fainai – užšoki, nuvažiuoji, nulipi, eini savo reikalais!”. Iš tikro taip nėra. Nes motociklizmas yra drabužiai, su kuriais galėtum bent kažkiek čiuožti asfaltu, atsikišusių sąnarių apsaugos, šalmai, drabužiai nuo vėjo, lyjantis ant tavęs lietus (mūsų kiemo rūkantis diedukas juokiasi iš mūsų, kad “ai, nelyja, tai jūs ne su motociklu važiuojat”) ir jokio kondicionieriaus vasarą mieste, kai variklio ventiliatorius tiesiai į tave paduoda karštą oro srautą iš radiatoriaus. Nes kažkaip mes ne iš tų, kurie važinėjasi su šortais ir maike. Tiesą pasakius tokį pamačius net šiurpuliukai nugara nubėga, kažkaip taip gyvenime sukrito aplinkybės, kad visai gerai žinau tą jausmą kai karštas duslintuvo plienas su visais dviem šimtais kilogramų motociklo ant viršaus guli padėtas tiesiai man ant plikos blauzdos. Tokių pojūčių kartoti nesinori, juolab tai tikrai nėra blogas variantas, todėl galvojam ką rengiamės. O tas apgalvotas apsirengimas yra tikrai ne ta apranga, su kuria labai faina stovėti maximoje eilėje pusvalandį. Ir būtent dėl tokio visaapimančio diskomforto motociklizmas man yra dar patrauklesnis. Nes čia kaip šaltas dušas rytais – bevaik visada turi perlipti vieną, du ar tris savo vidinio komforto slenksčius tam, kad bent kažkiek būtum motociklininkas. Nes juk tie bičai, kurie belaukdami tobulai gero oro visą sezoną laiko motociklą garaže, o išvažiuoja tik į sezono atidarymą (ir kartais uždarymą) praranda beprotiškai daug motovalandų. Tokia tad komforto zonos pusė.

O iš tikro tai važinėjimas motociklu gamina tiek daug endorfinų, kaip jokia kita veikla. Na, nebent, turbūt, ultramaratonai. Bet jie dar labiau ne kiekvienam. Kaip kažkada mano sporto treneris, senas ir patyręs motociklininkas, pastebėjo: “kai pradedi važineti motociklu – tu tampi kitu žmogumi ir pasaulį pradedi kitaip matyti. Viskas atrodo žymiai geriau nei iš tikro”. Ir tikrai taip ir yra. Kol kas geriausias palyginimas, kurį radau kuo skiriasi motociklas nuo kitų transporto priemonių skamba maždaug taip: įsivaizduok, kad visur vaikštai apsimovęs ant savęs telefono būdelę, įpranti prie to, aišku, viskas joje fainai, reguliuojama temperatūra, nelyja, nusivalo langai, nešalta. Bet viena dieną atsidarai tos būdelės duris, išlipi iš jos ir eini per miestą pėsčiomis. Toks pažeidžiamas, bet tuo pačiu jauti dvelkiantį į veidą vėją, girdi garsus. Taip pat būna ir su motociklu. Tokia tad motoreikalo cheminė pusė.

Jau nebežinau ką čia dar papasakoti. Gero kelio.

 

diy kulturshock

Mūsų vartotojų sąmonėje yra didelė atskirtis tarp daikčiukų ir tikrų daiktų. Dažnai pastebiu tai. Kai kalba eina apie savadarbį muiliuką, nusimegztas pirštines ar kojines, pasidarytą pakabuką raktams – viskas yra gerai, taip galima, taip yra suprantama. Bet kai tik kalba pradeda eiti apie ką nors rimtesnio, pasikeičiau automobilio pakabą, nusidažiau bagažinę, susidėjau namie grindis ir naujus santechnikos vamzdžius: iškart atsiranda mąstymo blokas, trukdantis pripažinti, kad taip yra saugu daryti, kad taip galima, kad dideliu atveju pirkimą galima keisti į darymą. Nes juk fabrike, fabrike padaro specialistai. Fabrike žino ką daro. Fabrike daro patikimai. Taip, sutinku su šiais žmonėmis, kurie taip sako. Tame fabrike, kuris oursource’ina gamybą Kinijos pakraštyje kur žmonės dirba tris pamainas tris dienas iš eilės jums tikrai padaro kokybiškai. Ir nėr čia ko ginčytis, darydamas sau vienetinį daiktą ir galėdamas jam paskirti visą savaitę atostogų nuo ryto iki vakaro – tikrai nepamuši tokios kokybės.

Grįžtant prie rimtesnių reikalų – motociklas yra kaip tik tas žaisliukas, kuriam gali darytis milijoną vienas už kitą naudingesnių gadget’ų, ir kiekvieno iš jų reikia. Žodžiu platūs diy arimai, ne koks dviratis.

2014 sum up

  • Pačioj netgi metų pradžioj sakiau kad man labai patinka mano darbas. Dabar galiu įvertint – vis dar dievinu savo darbą. Programavimas šiaip dalykas dėkingas, tik reikia šiokių tokių inkarų atgal iš absoliučiosios abstrakcijos pasaulio į realybę – man labai padeda taekwondo.
  • Dėde, dėde, o tu drąsus? – klausia kažkur aštuntą kelionės dieną vietinio ežeriuko paplūdimį valdantis vaikis, dar net ne paauglys. Nuobodžiaujantis, matosi, savo amžiaus draugų nėra, tenka bendraut su kuo išeina – su suaugusiais. Įdėmiai apmetu akimis aplinką. Aha, tiltas yra vidury paplūdimio, jau nujaučiu kur viskas krypsta. Na, kaip pažiūrėsi sakau, priklauso nuo daug ko. A, sako jis. Tada šok nuo tilto va čia, rodo kur. Ne, sakau, aš nuo tiltų į vandenį nešokinėju. A, sako jis, tada tu bailys! Taip, sakau labai rimtai, tikriausiai taip ir bus. Kažkodėl akyse prašmėžavo tas vaizdelis kaip mes su mopedu 80 km/h matalinam E67 tarp fūrų, kinkos iš įtampos dreba, droselis išsuktas iki galo, dar kiek ir nuplyš, o akys ryja labai lėtai tirpstantį kilometražą gps’e likusį iki posūkio išleisiančio iš to prakeikto plento. Taip, dar kartą sutinku, taip ir bus. Ramiai nubrendu paplaukioti.
  • Šiemet nori nenori teko pripažinti, kad kai tau trisdešimt penki, jau nebegali sau leisti tokio neatsakingai paskirstyto fizinio krūvio kaip kad būdavo gali aštuoniolikos. Plyštantys vidury treniruotės raumenys po to kai “ai, nebuvau savaitę kitą treniruotėse, bet gal nieko tokio” yra ne tik skausminga, bet išmuša iš rikuotės ilgam. O reguliarumas yra sporto dievas. Taip, taip, pagyvenusiems.
  • Ateinantiems jau nebežadu sau tokių neatsakingų pažadų kaip “tornado kick per metus” (užtrukau dvejus, ir tai dar tobulint ir tobulint). Vienintelis pažadas, kurio jau pradedu laikytis tai 3 kavos keisti į 1 kavos ir du vandens/sulčių/mineralinio. Nes na, aštuoni kavos per dieną yra gal kiek daugokai.
  • Tylų pernykštį pažadą “daugiau lituoti” visus metus stengiausi bent 1% laikyti: bent kažkiek lituoti. Tai porą laidų ir dvi motociklų signalizacijos sulituotos. Tiek tad tų pažadų.
  • Vis pasigaliu kiekvienais metais, kad nevedu tikslios skaitinių statistikos, nes tiksliai nežinau kiek perskaičiau. Turiu koeficientą maždaug šiukšlynėlis minus penkiolika, jis labai panašus į realybę, kuriais nors metais patikrinsiu, tikrai tikrai. Tai šiemet maždaug 72 knygos, bet tai buvo lengva, nes įsisukau į Glen Cook, o jis, kaip žinia, įmantriai nerašo. Bet šlamštukas gerai skaitosi kai per pavargęs bet ką kitą rimtą ir (juk būtinai) liūdną krimst.

Ak, na ir paveiksliukai.

blogawardsblogawardsblogawards

Tampame vis labiau paviršutiniški, sakiau nesenai brangiausiąjai. Vis dažniau pasirenkame vieną sakinį parašyti užuot parašę pastraipą, vieną click’ą ant laiko užuot parašę komentarą. Technologija duoda, taip, bet tuo pačiu ir atima, senas geras bajeris apie du lazdos galus. Lygiai kaip kažkada buvau principingai iškeitęs gps’ą į kompasą vien todėl, kad gps’as skurdina įgūdžius. Bet tas pats gps’as grįžo, paršliaužė, prisėlino, žemiau žolės, niekšas, atgal ir puolė iš pasalų. Ir nugalėjo, vėl keliauju su gps’u, tiesą pasakius vargiai bepamenu kada paskutinįsyk ėjau pagal popierinį žemėlapį. Kada važiavau pagal popierinį dar labiau neprisimenu. Tiek to, lyrinio nukrypimo-įžangos pabaiga.

Ačiū Adžiui už pingback nominaciją, džiugu, kad yra dar gyvų (ar bent jau pusgyvių) blogų iš senosios gvardijos. Nes kur jau čia, šiandien pats aptikau šiame bloge pirmam puslapyje pernai metų įrašą. Tai reiškia, kad vis per tą patį paviršutinėjimą išspaudžiu mažiau nei 10 post’ų per metus. O tai reiškia, kad blogui koma. Tiek to, nežadu pasitaisyt, nes nežadu.

Sąžiningai, atsiverčiau savo feedlį ir pabandžiau paieškoti ką dar be šeimos narių skaičiau šį mėnesį nežurnalinio. Ta prasme iš prenumeruijamų blogų. Liūdnas vaidelis. Nieko. Yra vienas kitas, pas kuriuos užsuku šiaip pačekint, bet prenumeruojamieji visi irgi kominiai. Todėl neperduosiu niekam, nes iš pernykščio pingo irgi nieko ten gero nesigavo, o visi kas eilėje būtų ir šiaip – žinau, kad gavo ping’us iš kitur. Tebūnie akligatvis, toks kaip kai ėjom pasitūsint į senąjį Vilniaus kolektorių, o tik tik sulindus vidun ir užsidarius šulinio dangtį išgirdom kaip ant to dangčio sėkmingai prisiparkuoja automobilis. Tyla ir ramybė. Labai įdomus potyris, kartais tokių irgi reikia.

Taigi, pažeidžiu pirmą ir, turbūt, svarbiausią tūso taisyklę, bet bent jau pamėginsiu atsakyti anketą, vis šis tas.

1. Nuo ko prasidėjo Tavo, kaip kompiuterio vartotojo, istorija?

Mano kompiuterio istorija prasidėjo nuo to, kad klasioko tėvai parnešė jam į namus kažkurį ten iš Elektronika kompiuterių (kaip skambiai, jaučiat) namo ir mes prie jo prieidavom. Nešdavom iš dabartinės Vivulskio gatvės (ten anksčiau buvo tokia kontora, kur popieriniame kataloge išsirenki žaidimą ar kitą softą, bet mum rūpėjo žaidimai, ir jį tau įrašo. Į flopikus. Už pinigus.) dėžėmis flopikus su LHX ir F15 žaidimais. Kol atsiveždavom trūliku iki žirmūnų – kažkiek ten tų flopikų nebeveikdavo. Tada vėl važiuodavom iš naujo įsirašinėt. Skaitau, kad prasidėjo nuo to. Nes po to kai jau pačiam tėvai pastatė namie kompą tai jau mokiausi programuot beisiku ir šiaip buvau advanced, nes žinojau Nortono Komanderį.
 2. Kokie yra likę neįgyvendinti Tavo gyvenimo planai (jei tik tokių yra?). Ir kada tikiesi juos įgyvendinti?

Jų daug, begalės, priplanuoju per dieną po šimtą naujų. Dirbu prie kai kurių perspektyvių senesnių. Kai kas jau duoda rezultatus. Toks natūralios atrankos mažas modelis, labai linksmas žaidimas.

 3. Kas Lietuvoje dabar tau atrodo blogiausia? Ir kaip tai spręstum Tu?

Socialinės atsakomybės suvokimo trūkumas. Dirbu pirma su savimi. Moku mokesčius, kiek galiu. Ir taip toliau ir panašiai.

 4. Trys Tavo hobiai. Kaip tai tapo Tavo hobiais ir kodėl iki šiol jie tokiais lieka?

a) taekwondo, jam skiriu daugiausiai valandų per savaitę (hobių kontekste). Stengiuosi laikyti trijų savaitinių treniruočių grafiką. Ne visada gaunasi. Bet pasiekiau tokį amžių, kai jau suvokiu, kad svarbiausia yra treniruočių nuoseklumas ir reguliarumas, o kai netyčia tai pamirštu kūnas primena pats. Plyšusiais raumenimis, patemptais raiščiais ir kitomis mažomis nemalonėmis.

b) geocaching.com

c) motociklas. Senas, atgaivintas hobis.

 5. Geriausias ir blogiausias aplankytas Tavo koncertas ar show (jei negali išrinkti vieno, tai gali būti iki trijų)

Kusturica. Turbūt vienareikšmiškai geriausia ką esu matęs. I have never seen that in my life.

Blogiausias tai nepamenu kaip ten buvo, bet turėjom pakankamai durniaus nueiti Erlicko paspoksoti. Čia tas kai būna gėda iki tiek, kad pilvą skauda.

 6. Prašom po vieną grupę/atlikėją, filmą ir knygą, padariusią tau didžiausią įspūdį ar net įtaką. Ir kuo jau buvo taip super (ar tragiška?)

Accept, nes pirma mano tikra kasetė.

Penktas elementas, nes daugiausiai kartų žiūrėjau (20?)

R. Pirsig, nes Kokybės metafizika vis dar įdomu.

 7.  Tavo pozicija religijos atžvilgiu?

Agnostiškasis animizmas. Bandžiau būti pagonimi, bet nebuvo sąžininga iš mano pusės – visada likdavo slapta už nugaros laikoma stebėtojo ir tyrinėtojo užrašų knygutė. Kažkuriuo metu supratau, kad taip negalima, nes jei užsiimi tuo, turi būti nuoširdus iki galo.

 8. Tavo mėgstamiausias žaidimas? (apima kompiuterinius, kortų, drinking game, board game ir whatever  else). Kodėl? (jei vėl neišsirenki — gali kad ir tris).

Geokęšingas

 9. Kokios technologijos labiausiai lauki ir kokia  labiausiai gąsdina?

Vis dar laukiu patogaus į drabužius integruoto (wearable) input įrenginio. Tikėtina, kad tai bus klaviatūra.

O dar labai laukiu masinės supercapacitors gamybos. Beveik beveik.

 10. Trijų sakinių prognozė apie tai, kas įdomiausio pasaulyje bus 2034-aisiais. Ir dar trys sakiniai apie tai, kas bus blogiausia.

Neužsiimu taip toli prognozuoti, viskas gali labai greitai pasikeisti. Arba ne.

mano varžtai, mano rokenrolas

Kartais pagalvoju, kad gal ir palaiminti tie, kas nė neįtaria kaip dirba vidaus degimo variklis ir panašių visų daikčiukų. Na, tie, kuriems automobilis yra gražiai nupoliruotas ir išsiurbliuotas prestižo daiktas su akseleratoriumi. Maždaug – atsisėdi ir spaudi. Ir krūtai. Nes remontas,  remontas tai ne jiems, jie visada renkasi patikimą, sertifikuotą servisą.

Tai štai, būna akimirkų, kai pavydžiu tokiems žmonėms. Net ne tada kai perku automobilį (ar kitą transportą) apsikrovęs repair-manual’ais ir naršydamas po autodalių dylerius tikrinu kiek kokių dalių turi ir kokios jų kainos. O tais kartais, kai po pilnos dienos abstrakčių grynai matematinių problemų apie kokį tūkstantį ir vieną webservisą sprendimo važiuodamas link namų išgirstu variklyje kokį naują garsiuką, kokį nors lengvą ciksėjimą, kurio dar ryte nebuvo, ir kuris gal ir visai nieko nereiškia, na, tarkim tik tai, kad vožtuvėlio tarpelis padidėjo pora mikronų ir tik tiek, iki kažko pavojingesnio toli gražu, bet garsiukas jau atsirado, jis vos girdimas, bet jau pjauna man ausį, nes naujas. Tada galvoje pamažu formuojasi tikimybinis galimų problemų, jų simptomų ir būdų tuos simptomus sukelti medis, kartais išsišakojantis iki keliasdešimties šakų su visais pošakiais ir lapais, čia net nekalbant apie dar iš viso to atisšakojančiais būdais dirbtinai iššaukti (ar sustiprinti) kiekvieną iš galimų simptomų ir taip aptikti gedimą, kuris, kaip dažniausiai pasitaiko net nėra joks gedimas, tiesiog natūralus variklio “gyvenimo ciklas”, tiesiog naujas garsiukas. Ir tokiais momentais tie vargani keliolika kilometrų iki namų yra tiek mažai, kad spėju apgalvoti ir patikrinti tik kelias “einamiausias” – labiausiai tikėtinas šakas. Tada kitą ryta galiu tik pasikeikti, kad jau nebe tos nei oro nei visos kitos sąlygos, nebe ta temperatūra ir daugelis dar vakar apgalvotų būdų pasitikrinti šį bei tą jau nebetinka.

Bet tai būna tik tam tikromis, na, tarkime, silpnumo akimirkomis, visą kitą laiką galiu tyliai mintyse sau pasidžiaugti kaip ten ardysiu ir modifikuosiu kažką kažkur, o po to surinkinėsiu atgal, ir kaip maloniai per nugarą pereis tas amžinasis kūrybinio džiaugsmo virpuliukas, kai ką tik perrinktas variklis užsivesdamas sumurkia. Tokia nedidukė, bet labai efektyvi poveržlių romantika: tiesiog išrinkta ir surinkta atgal pavarų dėžė nebestringa tuo savo važiuoti netrukdančiu, bet tobulą pavarų dėžės darbą griaunančiu užsikirtimu tarp pirmo ir laisvo bėgių, nors nieko išrinkęs realiai nepadarei, tiesiog nuvalei skudurėliu ir surinkai atgal, matyt kažkur trūko tos milimetro dalies dėl kurios viskas ir prasidėjo.