privacy, ir vėl, ir kol nusibos

Prirašiau daug ir viską nutryniau. Ne visai taip.

Maždaug perfrazuota Dijkstra mintis: kompiuterių moksle viskas tiek kitaip, kad mes neturim analogų asocijacijoms iš realybės. Ir bandydami “pritempti” viską iki mums įprastų asocijacijų galim padaryti klaidą – pasamoningai tikėsimės, kad viskas veiks taip kaip veikia realūs daiktai pagal kuriuos analogizuojame.

Ir iš tikro – bandom internetui užmauti kokį nors analogijų apynasrį – kaip minimum voratinklį, ir tikimės, kad anas taip ir veiks. O realybėje – nenoriu pranašauti, bet tiesiog taip manau – manau, kad teks pamiršti arba pakeisti sąvoką “privatumas”, nes šitas jau keliasi į kiek kitus lygmenis, kuruos senu kurpaliu pakankamai sunku ir pamatuot. Kaip ir iš pokalbio su vienu draugu: “Žinai, mums dabar tai barbariškai skamba “varom į kaimynų kaimą, apiplėšim ir sudeginsim viską”, o kad buvo laikai kai tai visai nieko mintis buvo… Tai ir tas mūsų “privatumas” atgyvens…” Ir nesakau, kad man tai labai patinka, bet dinozaurai arba prisitaiko arba išmiršta.

Nes tai ką jau dabar turim gatvėse (kažkaip praleidau pristatymą, patyliukais muset viskas taip buvo): patrulių automobilis važiuoja su atkištom visose pusėse kamerom ir numerių atpažinimo softuku. Greitai greitučiukai iš “centriuko” gauna info apie visus aplink sutiktus automobilius ir pypteli pareigūnams kuriam ten draudimas (tas dar kaip supratau neveikia) pasibaigė, o kuriam tech. apžiūra nebegalioja, o katras išvis – nuvarytas. Sistema veiksminga iki negalėjimo (tikrinau – veikia), o tikimybė išlikti nenubaustam – net skaičiuot nereikia – lygi tikimybei nesutikti kelyje nė vieno pakaustyto ekipažo. Man nelabai patinkanti pusė yra viso to reikalo logai, kurie kažkur vis tiek nusėda, bet – arba teks priprast arba teks priprast. Čia plačiau.

Sekantis žingsnis – kiek juokais, bet jau faktiškai tai pro ašaras – visos šitos sistemos integracija su feisbūku. Greita savininko paieška ir patikrinimas ar per paskutinę parą nebuvo statuso “gėriau”. Nejuokaukit – techniškai labai realu. Toliau – veido atpažinimo sistemų intagracija į miesto kameras. Greita zuikių “šaudykla” miesto transporte ir visų kitų chuliganėlių operatyvus apdorojimas. Feisbūkio profailo neturėjimas turbūt užtrauks administracinę atsakomybę – kaip dabar paso neturėjimas. Galima tęsti iki begalybės, bet galima praeito amžiaus SF knygeles pavartyt.

Aš tai prie tų – dinozaurų truputį.

squirrelMonkey likes it hot

admino eglutė

Kaipgis. Reikia tinklo kabelio, tinklo kabelio, tinklo kabelio ir dviračio ratlankio. Nė vieno iš išvardintų gėrybių netrūksta.

Read the rest of this entry »

naujuosius sutikom šitaip

Trijų personų kempingas Velino kampo miške,  sniegynuose. Kilovatų perdirbimo punktas centre, šalia – geriausias kulinaras kokį teko per gyvenimėlį matyt (maitino mus skaniau nei įmanom namie pasigamint):

Read the rest of this entry »

3d Kęstas

Taip galvojau galvojau, tūgadūmas, ir išgalvojau, kad pas mane yra vienintelis ir nepakartojamas trimatis Kęstas (aha, gyvena altorėlyje šalia Jonyno) :)

Tai, kad neatsilikt nuo Temos, pristatom su juo abu nuotykį:

“Aš tau ne koks Kitutė. Pats ir valgyk tas bulves…”

krintančių daiktų gaudymas

Kalbant kovos menų kalba, tai būtų akimirka, kai pirmąkart pastebi savęs link judantį kardą. Jei imsi galvoti tik apie tai, kaip atremti kirtį, tavo protas sustings kaip tik toje kardo padėtyje, tavo judesys liks neužbaigtas, o tu būsi pakirstas priešininko. Štai ką reiškia sustoti.

Tačiau jei tu matai savęs link judantį kardą, o tavo protas nėra sulaikytas to veiksmo ir tu sutinki artėjančio kardo ritmą, jei nemąstai apie kirtį priešininkui ir tavyje nėra jokių minčių ar nusistatymų, jei tą akimirką, kuria regi skriejantį kardą, tavo protas nėra nė kiek varžomas, o tu pats judi tvirtai ir perimi kardą, tas kardas, kuris rengėsi tave pakirsti, taps tavo paties ir palaipsniui taps kardu, kuris pakirs tavo priešininką.

Takuan Soho “Nesupančiotas protas”

Visada būdavau ir tebesu kiek netvarkingas kerėpla. Ir puodeliai duždavo iki tol, kol pašalinau iš galvos nuostatą, kad krentantis puodelis jau yra sudužęs.  Kaip tik nuo tos akimirkos ranka pati, be jokių apmąstymų išsitiesia ir pagauna krentantį puodelį, krentančią stiklinę, kitą krituolį (paskutinį sykį tai buvo nuriedėjęs nuo stalo apelsinas). Tik tada kai jau turiu puodelį savo rankoje iš paskos atslenka mąstymas ir suvokimas.

apie

Ėjom miesto centre, iš galo mus aplenkė maždaug trylikamečių būrelis. Labai įstrigo girdėtos nuotrupos: “aš nekenčiu Lietuvos, aš nekenčiu Lietuvos…”. Daug kartų pasigirdo. Tikiuosi, kad čia tendencija.

apie vojerizmą, rakto skylutes ir nudistų pliažą

Gal pradedam nuo galo, ką?

Nudistų pliaže visi vaikšto nuogi, bet iš to problemos nedaro. Juk čia požiūrio reikalas, galų gale. Jei į nudistų pliažą ateina ne nudistas, vėlgi  – jei jam viskas gerai – problemos nėra. Ar kerta jis tą pliažą pėstute, ar atsigula pasideginti – jeigu jam tinka, ir jeigu jis pats niekam netrukdo – kokios gi bėdos, a?

Rakto skylutę turim kiekvienas. Turbūt ir ne po vieną. Kartais ji virsta diafragma, kiek noriu tiek parodau, bet istorija ta pati kaip ir nudistų pliaže – normalūs žmonės su normaliomis mintimis nesusinepatogina praeidami pro kaimyno rakto skylutę. Viskas juk nuo požiūrio kampo priklauso.

Bėda, siena, riba šiais abiem atvejais atsiranda tada, kai pasirodo keistuolis. Pavadinkim taip. Su keistomis mintimis. Toks, kuriam nudistų pliažas – nenormalus dalykas. O jis ten ir neina. Jis žiūri iš už persirengimo būdelės kampo. Ta pati riba, siena ar kaip ją pavadint – kai kaimynui trukdo mano rakto skylutė. Rimtai. Praktiškai buvau šokiruotas, bet kiekvieną kartą sutikęs vieną tokį pavažiavusį kaimyną išklausau – kaip man reikia užklijuoti savo rakto skylutę. Užklijavau, be bajerio.

Turim ir tokių virtualių keistuolių. Kurie jaučiasi virtualūs vojeristai. Bet čia jau jų pačių reikalas, jų vidinės sienos – tik būna keista tai kiekvieną kartą skaityti – kai jau įprastuose kasdieniniuose, tokiuose kurios patiriam kiekvienas, dalykuose žmogus pradeda matyti rakto skylutes, langus, užtrauktas užuolaidas, plyšelius.

Požiūrio kampas, pasikartosiu.

ankstyvos dovanėlės yra ankstyvos

betgi geros:

xml ir klijai

Trumpam išnešus pravėdint galvą mane iškart apspinta būrys demonų. Bet ne. Neteisingas atskaitos taškas – greičiau šiandien aš jiems visiems demonas. Ir merginai negalinčiai įeiti į savo laiptinę, paprašiusiai telefono paskambinti, kai paduodu savąjį ir xml’u atsakau:

<response code=”OK”><message>Žinoma</message><description>Jokių problemų</description></response>

Tiek ir kasininkei, neiškentusiai “Ką taip klijuosit?” Kai aš išberiu šešis klijų tiubikus ant prekystalio. Geri klijai. Bespalviai, netepa.