13namas.lt

Mano nukauta

Idėja buvo tokia paprasta, bet užkalbliuojanti: “O tu žinai, rinksiu kolekciją. 13 namų nuotraukų.” Nieko daugiau man ir nereikėjo, supratau viską (gal kai ką ir savaip, eee, empatija…) ir tiesiog perėjau prie techninių detalių.

Techninės detalės tokios: kadangi tai yra nuotraukų kolekcija, tai labai gerai tinka blogo variklis (tas blogo variklis tinka dar daug kam, bet ne dabar apie tai). Pirma mintis ir buvo: blogas (WordPress – negi žinote ką geriau?) su gatava fotoblogo tema. Žiūrėjau, varčiau fotoblogų temas ir kuo toliau tuo labiau supratau, kad tai ko noriu aš ir tai kas yra pasiūloj prasilenkia lygiai tokiu santykiu, kiek užtrunka nuo nulio parašyt WordPress temą. Taip ir gavosi tai kaip aš matau fotokolekcijos blogą. Ir funkcionalų ir su paslėpta sypsena ir…

Netechninės detalės: kai pabandžiau nukauti porą tryliktų numerių mano gyvenimas pasikeitė. Apsivertė aukštyn kojomis. Viskas kas buvo svarbu anksčiau tapo nebesvarbu. Dabar mano gyvenime… Juokauju. Bet išties tai supratau, koks nepastabus anksčiau buvau – kasdieninėj erdvėj detalės tampa nematomos. Tas nieko naujo, bet pataisoma :) Ir jei kas turit kur netoli tryliktuką ir fotiką po ranka (kad ir mobiliaką) - atsiųskit foto Salomėjai, ji labai laukia :)

zendump #2

Read the rest of this entry »

Motociklu per Afriką

Puikios Almeno pastraiposapie tai kas vis sukasi ant liežuvio galo:

Net arbatos man niekas nesiūlė. Civilizacija vis dėlto turi neigiamų bruožų, šitai man jau anksčiau aiškino geraširdis monsinjoras Pio. Aiškino, kad jei tikrai norime įvesti šilukių gentį į modernųjį, civilizuotą pasaulį, juos reikia išmokyti savanaudiškumo. Negali būti modernus, jei viskuo, ką tu turi privalai dalintis su gentimi. Tiesiog neįmanoma, reikia išmokti laikyt įsikibus to, ką įgsigijai, ir siekti įsigyti daugiau…

Kazys Almenas “Motociklu per Afriką”

O jau apie tenykštę biurokratiją skyriai ko verti! Bet visos knygos gi nepacituosi. Vietomis vis priminė D. Quinn’ą.

nuryju

lėtai, pro skaudančią gerklę. Kada taip jau buvo, nebepamenu, bet jausmas toks pažįstamas. Užverčiu knygą, lėtai padedu ants stalo. Brangioji džiaugiasi – pagaliau metei tas nuobodybes ir paėmei romaną. Ir tikrai, per pastaruosius metus romanų perskaičiau nedaug, beveik visi Voneguto. Bet kad ir pastarasis romanas – taipogi nelinksma, kiek nuobodoka, pasaka apie mokslininkus ir gyvenimą. Galvoju reik kuriam laikui rišt ir grįžt prie fantastikos. O kodėl gi ne.

Ramiai, lėtai nuimu vairą nuo mašinos. Užsirūkau gero taboko cigaretę. Auto be vairo atrodo kiek šiurpiai. Patiesinu ratus, sulyginu taip, kad išilgai abiejų priekinės padangos kraštų matyčiau ir galinę padangą. Dabar tiesiai. Užmaunu vairą atgal. Dabar bus gerai. Nemėgstu važinėt klišu vairu, patiesint – dvi minutės, o prisiverst tai padaryt – mėnuo. Akyse vis stoja tas vaizdas kaip Rūdininkų aikštėje seną juodą kraujo balą lietus skiedžia iki #330000. Rugsėjo atspindžiai.

Kiek liūdna suvokti išsiskyrimą su eiliniu seneliu šalčiu. Normos, nuostatos, tai jau buvo. Tėvynė – tai jau buvo. Šeima. Po truputį, po žingsniuką. Link neandartaliečio. O kodėl ne. Juokinga būna girdėti grasinimus prasukimu pro sistemos mėsmalę. Nors dar daug nepatirto, oi daug. Minty vis iškyla A. A Jonyno eilėraštis apie praeitis. Gaila, bet kompiuteriu užrašytas niekaip neskamba. Skaitosi tik ant popieriaus.

Keisčiausia buvo išgirsti skatinimą rašyti. Nuoširdžiai. Nes jau beveik šitą kampą buvau pakasęs. Nors ką gali žinoti. Iki greito, mielieji. Dabar jau cepelinai garuoja.

citygaming

Bent trumpam vėl atvirtau žmogumi – laksčiau, kūriau, planavau, derinau. Ir tai veikė. Reikės dar.

Ką žaidėm? Viskas labai paprasta, grubiai tai būtų galima drėbtelti į city adventure kategoriją, bet mano planai yra įtraukti į visa tai dar ir mėgiamo rogaining’o elementų. Nes kol kas man nelabai patiko vienas dalykas – žaidėjai turi praeiti iš anksto suplanuotą trasą ir galimybiės nuo jos nukrypti visiškai minimalios – grynas plikas orientacinis. Norisi laisvo pasirinkimo, strategijos. Padėtį taisysim kitam raunde.

Kaip vyko žaidimas? Žaidėjai gavo www linką, kurį atsidarę per mobilaus telefono brauzerį gaudavo užduotį-klausimą ir turėjo mieste surasti jam atsakymą. Teisingai atsakius gaudavo kitą klausimą etc. Man teko garbė sėdėti dispečerinėj ir stebėti kaip žaidėjai ima vieną punktą po kito – irgi nerealus jausmas. Po pirmo seanso jau kilo minčių apie softuko patobulinimus, pastarieji irgi asap, bet iki kito raundo tikiuosi, kad bus :)

Bus daugiau ir detaliau.

vagystės

Mūsų katė vagia. Šiaip nieko naujo, nieko keisto, katės mėgsta. Nukniauktas skaniau, visada. Bet mūsų katė pradėjo vogti šokoladą. Aš sunerimęs. Dar blogiau, mūsų katė pradėjo vogti keptas bulvytes. Tarsi periodiškai nagautų savo vištuko porcijos. Aš labai sunerimęs. Pažadėjo, kad kai pradės vogti viskį, pradės rūkyti cigarą.

akimirkų nuotrupos

Juokingiausias padarytas dalykas per pastaruosius metus:

Ir to pežo variklio skylė ir skerdimas:

Visas korpusas  aliuminis, stalas bus tobulas.

apie tai

(aš jungiuosi prie savo serverio (ssh) pasileidžiu mc, viską darau praktiškai automatiškai) fone girdžiu:

- Kai tu šitą darai, atrodai labai rimtai. Nu kaip koks mokslininkas prie kolbų…

(žiūriu į mėlynus mc langus ir juokiuosi, juokiuosi…)

bash poetry & weldpunk

Bash poetry ir weldpunk – tik tiek nedaug trūksta iki man gražesnio pasaulio. Heh.

Su bash poetry viskas ir taip aišku – skriptinimas apie būtį. Weldpunk – metalo grožio atskleidimo būdas. Plienas gražus kai plienas grubus. Plienas gražus nedažytas, todėl lakas vietoj dažų. Jokių poliravimų, jokių špaklių.

klausimas apie…

Viskas paprasčiau negu paprasta. Reikia bėgioti. Jau esu sakęs, kad bėgimas surikiuoja mintis ir iš “ten kažkur” iššoka paruošti klausimai. Turbūt tokia fiziologija, bet nesu įsitikinęs.

Maždaug antrame kilometre, bet po devynerių mėnesių pjaustymo analitinėmis priemonėmis ir varganų bandymų sintezuoti tiesiog ėmė ir iššoko “viso to” kompiliacija:

“Jeigu sapnuodamas supranti, kad sapnuoji – pabusti, ar pasinaudojus tuo supratimu sapnuoti toliau tai ką nori?”

Deja, absoliučiai jokie kriterijai šitame taške neegzistuoja, todėl negalima vertinti nei “geriau” nei “teisingiau” nei kitokiais būdais – jų (tų būdų) tiesiog nėra. Yra tik pasirinkimas ir “ramybės” taškas.

Maždaug septintame kilometre iššoka palyginimas su samurajų pasaulio supratimu. Turbūt reikia dėlioti tagus ant bėgant gimusių postų, grynai statistikai.