Archive for November, 2009
atradau
Tai yra ne atradau. Atrado jau senai – architektai, garso aparatūros inžinieriai, muzikantai ir mano kaimynas. Aš tik suvedžiau galus ir kaip tai veikia.
Žemo dažnio patrankai reikia: gero subwooferio, blogos muzikos (koks tai labai nekoks bumbum, bet reikiamo dažnio) ir didelių lubų arba grindų. Siena irgi tiktų kaip rezonatorius.
pusiau juokais pusiau rimtai.
pu-siaus-vy-ra
Kad ir kaip lėktų ir suktųsi aplinkui visas tas verpetas, vadinamas pasauliu, aš šiandiena tarsi ne jo dalis. Nors ir spaudau klavišus ir išsunkiu pilkąsias ląsteles iki pat paskutinio lašo, bet visa kita dalis vėl stovi tvirtai. Jau kokį trejetą metų turbūt neturėjau tokios ramybės. Išeinu iš parduotuvės, bet nė nepajaučiu kaip išvedu porą porterio ir dičkį orkaitinį gabalą mentės kuprinėje pavaikščioti po miestą. Iš minčių atsibundu tik prie salamos, truputuką nustebęs – kaip gi čia aš. Ir kaip tik tuo metu susidėlioja.
[...] Kai kurie vyrai – turbūt visi vyrai- jaučia būtinybę daryti kartkartėmis ką nors kvailo. Vienam norisi su ietimi rankoje susidurti su laukiniu šernu, kitam – pažiūrėti š pasaulį nuo neįkopiamo kalno viršūnės, pastatyti visą turtą ant kortos. Manau, kad visiems vyrams tai tinka. Tačiau dauguma dabar bando apsigauti mažesne rizika – kova bokso ringe ar futbolo aikštelėje.
- Sakote, kad turi išbandyti savo vyriškumą.
- O, tai ne taip paprasta, ponia Kenesi. Kai vyras nutaria padaryti kažką panašaus, nebando savo vyriškumo. Bando pačią visatą – bando dievus, jeigu jums tai skamba aiškiau. Nori suprasti, kur jo vieta daiktų rikiuotėje. Geriausiems – triušis ar elnias nieko nereiškia, nieko nesako. Bet kai persekioja šerną, jie išbando likimą – gyvena dievų rankose.
- O jeigu laimi šernas?
- Tai ir yra esme, ponia Kenesi. Jeigu laimi šernas, tada jis miršta dievų rankose.
- Nesuprantu.
- Numirti nukritus nuo kopėčių ar pervažiuotam girto vairuotojo nieko nereiškia. Bet vyrui, kuris gyvena ir miršta rizikuodamas, kuris atiduoda savo likimą dievams į rankas, mirtis niekada nebūna beprasmė.
Daniel Quinn “Išrinktasis”
Čia, būtent čia ir yra ta teritorija, priklausanti Randomo Dievams. Šventam Randomui, galų gale vardų gali būti begalė, bet jis, kas tai bebūtų, vienas ir tas pats. Tas plonytis atsitiktinumo plaukelis – ar tai bebūtų mažas akmenukas po padanga, ar gamyklinis virvės brokas kabant keliolikos metrų aukštyje. Yra tokių sąlygų, kai tavo meistriškumas nereiškia nieko, lygiai kaip vienetas prieš begalybę. Yra tokių sąlygų, kai visu savimi jauti esąs Randomo teritorijoje, bet tai suprasti gali tik ten pabuvojęs. Ramybė ateina su suvokimu. Kartais taip ir nutinka.
rėmelių gamyba
Kaip žinia rėmeliai ne namuose daryti kainuoja belekiek, be to, “paprastieji įprastieji” kiek pabodę, kas kad prie visų tapetų tinka. O pasidaryt savus ne taip ir sunku.
555
Kai reikia išsivalyti galvą – vienas geriausių man žinomų meditacijos būdų – siuvimas. Ar su siuvamąja ar rankomis, efektas visvien tas pats: sukoncentruotas dėmesys į adatą. Ką ir reikia pasiekti. Bet, jei domitės joga, tai žinote.
Kažkaip permečiau akimis kiek per pastaruosius metus pasiuvau rankinių (tašių, jei iš tikro), tai, sakau reik pasigirt. Beje, pastarojo meto atradimas – per humanos išpardavimą (viskas po litą ar du!) užsipirkt porą glėbių natūralios odos drabužių. Paltų, kelniu, betko. Oda gaunasi ~200 kartų pigiau.
sėdmaišis ir jo užpildas
Ruošėmės ruošėmės ruošėmės, darėm darėm ir padarėm. O dar kol išbloginom :)
Sėdmaišio brėžinukai subrauzinti internete, dydį rinkausi “suaugusiam” (dar buvo pasirinkimas vaikui ir gyvūnui), bet gavosi visai nemažai karvutei. Todėl truputį sumažinau (~1/3) per siūles. Medžiaga iš turgaus. Užpildui – apšiltinimo putoplastas. Dešimtukas, ~10 litų lapas. Kol kas sunaudotas vienas lapas su trupučiu, bet jau reikia papildyt, tai bus kokie du lapai.
Supjaustėm ir sulaužėm maždaug kumščio dydžio gabaliukais:
Ir pritaikėm slėgio iš viršaus metodą tolimesniam susmulkinimui.
Pilnai susismulkino naudojant maždaug per savaitę dvi.
vakarai, tie kur laukiniai
Tai kas vyksta: tarkim, žmogus sukuria ką nors. Kad ir programą. Kadangi tas žmogus yra programos autorius, jis kelia sąlygas norintiems ją naudoti. Todėl autorius ir sako: jeigu norite naudoti mano programą, turite už tai man sumokėti. Atrodo logiška. Nepatinka sąlygos – naudok kitą, kurios sąlygos patinka.
Bet, kadangi visiškai nebaudžiami, atsiranda tokie, kurie naudojasi programa neklausydami autoriaus sąlygų. Dar juokingiau, atsiranda ir tokių, kurie sako: technologijos taip pažengė į priekį, kad įvyko tokia painiava, ir autorius reikalaudamas mokesčio yra neteisus. Mes nemokėkim jam, nes naudodami jo programą mes pastarosios iš autoriaus fiziškai neatimam. Tada prasideda painios diskusijos apie nieką uždangstančios visą esmę – gali sutikti su autoriaus sąlyga arba ne; bandymas įrodyti, kad autorius neteisus – pats savaime yra absurdas.
Primena vesterną. “Aš nebaudžiamas – aš teisus”.
šaunu
“Krizę išgelbėjo Kedys, Kedį išgelbėjo LANVA” (C).
Taip ir gyvenam.
dn dt
- galiu drąsiai spjaut barzdon tam asilui, katras taigia, kad skyryboms reikia advokato. Dabar jau ir išskiria laiškais. Nė posėdin nereik atvykt.
- vis dažniau skaitydamas nūdienių sociofilosofų veikaliukus negaliu iš galvos išmest tos idėjos, kad visi jie nuo pašaknų remiasi klaidingom prielaidom. Kaip tame klasikiniame klaidingos matindukcijos pavyzdyje apie visas dėmėtas karves.
- dargi, neišeina iš galvos vieno klasiko pastebėjimas, kurį labai paprastai galima būtų perfrazuoti “visa, ką jis padarė mokslo labui tebuvo jo dėmesio poreikio tenkinimas”. Asmeninių savybių įtaka populiarumui (=>žinomumui, pasekėjų skaičiui) toli gražu neatperka sugebėjimo aprašinėti realybę. Net Winicott’o negaliu prisiverst pabaigt.
- norėjau atgaivint kovinės savigynos kursą, bet persigalvojau.
- vis dažniau ant liežuvio galo vienos elnių medžiotojų genties pasaulėžiūra “mes esame elniai – iš elnių gimėme, elniai mus maitina, elniais ir virsime”.
- mokausi iš katės neišsenkančio optimizmo.
Powered By Wordpress