3d Kęstas

Taip galvojau galvojau, tūgadūmas, ir išgalvojau, kad pas mane yra vienintelis ir nepakartojamas trimatis Kęstas (aha, gyvena altorėlyje šalia Jonyno) :)

Tai, kad neatsilikt nuo Temos, pristatom su juo abu nuotykį:

“Aš tau ne koks Kitutė. Pats ir valgyk tas bulves…”

krintančių daiktų gaudymas

Kalbant kovos menų kalba, tai būtų akimirka, kai pirmąkart pastebi savęs link judantį kardą. Jei imsi galvoti tik apie tai, kaip atremti kirtį, tavo protas sustings kaip tik toje kardo padėtyje, tavo judesys liks neužbaigtas, o tu būsi pakirstas priešininko. Štai ką reiškia sustoti.

Tačiau jei tu matai savęs link judantį kardą, o tavo protas nėra sulaikytas to veiksmo ir tu sutinki artėjančio kardo ritmą, jei nemąstai apie kirtį priešininkui ir tavyje nėra jokių minčių ar nusistatymų, jei tą akimirką, kuria regi skriejantį kardą, tavo protas nėra nė kiek varžomas, o tu pats judi tvirtai ir perimi kardą, tas kardas, kuris rengėsi tave pakirsti, taps tavo paties ir palaipsniui taps kardu, kuris pakirs tavo priešininką.

Takuan Soho “Nesupančiotas protas”

Visada būdavau ir tebesu kiek netvarkingas kerėpla. Ir puodeliai duždavo iki tol, kol pašalinau iš galvos nuostatą, kad krentantis puodelis jau yra sudužęs.  Kaip tik nuo tos akimirkos ranka pati, be jokių apmąstymų išsitiesia ir pagauna krentantį puodelį, krentančią stiklinę, kitą krituolį (paskutinį sykį tai buvo nuriedėjęs nuo stalo apelsinas). Tik tada kai jau turiu puodelį savo rankoje iš paskos atslenka mąstymas ir suvokimas.

apie

Ėjom miesto centre, iš galo mus aplenkė maždaug trylikamečių būrelis. Labai įstrigo girdėtos nuotrupos: “aš nekenčiu Lietuvos, aš nekenčiu Lietuvos…”. Daug kartų pasigirdo. Tikiuosi, kad čia tendencija.

apie vojerizmą, rakto skylutes ir nudistų pliažą

Gal pradedam nuo galo, ką?

Nudistų pliaže visi vaikšto nuogi, bet iš to problemos nedaro. Juk čia požiūrio reikalas, galų gale. Jei į nudistų pliažą ateina ne nudistas, vėlgi  – jei jam viskas gerai – problemos nėra. Ar kerta jis tą pliažą pėstute, ar atsigula pasideginti – jeigu jam tinka, ir jeigu jis pats niekam netrukdo – kokios gi bėdos, a?

Rakto skylutę turim kiekvienas. Turbūt ir ne po vieną. Kartais ji virsta diafragma, kiek noriu tiek parodau, bet istorija ta pati kaip ir nudistų pliaže – normalūs žmonės su normaliomis mintimis nesusinepatogina praeidami pro kaimyno rakto skylutę. Viskas juk nuo požiūrio kampo priklauso.

Bėda, siena, riba šiais abiem atvejais atsiranda tada, kai pasirodo keistuolis. Pavadinkim taip. Su keistomis mintimis. Toks, kuriam nudistų pliažas – nenormalus dalykas. O jis ten ir neina. Jis žiūri iš už persirengimo būdelės kampo. Ta pati riba, siena ar kaip ją pavadint – kai kaimynui trukdo mano rakto skylutė. Rimtai. Praktiškai buvau šokiruotas, bet kiekvieną kartą sutikęs vieną tokį pavažiavusį kaimyną išklausau – kaip man reikia užklijuoti savo rakto skylutę. Užklijavau, be bajerio.

Turim ir tokių virtualių keistuolių. Kurie jaučiasi virtualūs vojeristai. Bet čia jau jų pačių reikalas, jų vidinės sienos – tik būna keista tai kiekvieną kartą skaityti – kai jau įprastuose kasdieniniuose, tokiuose kurios patiriam kiekvienas, dalykuose žmogus pradeda matyti rakto skylutes, langus, užtrauktas užuolaidas, plyšelius.

Požiūrio kampas, pasikartosiu.

ankstyvos dovanėlės yra ankstyvos

betgi geros:

xml ir klijai

Trumpam išnešus pravėdint galvą mane iškart apspinta būrys demonų. Bet ne. Neteisingas atskaitos taškas – greičiau šiandien aš jiems visiems demonas. Ir merginai negalinčiai įeiti į savo laiptinę, paprašiusiai telefono paskambinti, kai paduodu savąjį ir xml’u atsakau:

<response code=”OK”><message>Žinoma</message><description>Jokių problemų</description></response>

Tiek ir kasininkei, neiškentusiai “Ką taip klijuosit?” Kai aš išberiu šešis klijų tiubikus ant prekystalio. Geri klijai. Bespalviai, netepa.

win console

vis pametu ir pametu: http://sourceforge.net/projects/console/

jie

Ties penkta ryto ateina pilnaties Sapnai. Pusšeštos griūva molbertas, katė ateina pamurkt šallia savo “čia ne aš, aš geras kačiukas, aš nieko nepadariau”, tada aš išverčiu arbatinuką su arbata ir kūlvirsčia rituosi iki rankšluosčio ir atiedu atgal valyti. Kaip tik tuo metu net nepastebimai užgriūva sapnai ir, kas geriausia tokios pusiaumiegės būsenos, jų aiškinimai. Šitoj vietoj visiškai sutinku su senuku Fromm’u. Keista, bet būnant toje pačioje pusiaumiegėje būnu kaip mažas vaikas – manęs nešokiruoja tai ką prisapnavau. Reiškia apsilpęs šablonavimo mechanizmas. Tas nėr blogai.

“Stoviu moteriai su dalgiu (vagiančiai mano žolę) įrėmęs peilį į gerklę, ji kilst dalgį – papjaut nori – aš stipriau įremiu peilį. Pasidavė. Giminės ir artimieji ją labai sočiai maitino pasisodinę prie stalo, ji buvo labai susigėdus.”

“Senovinę sentikių bažnyčią iškėlė į rūsį, vietoj jos dabar klubas. Rūsin nusidriekus eilė, atstovim, atsisėdam už mokyklinių staliukų. Trumpam. Ramu.”

Dar tečias išrišantis šitus du, bet čia jau perdėm asmeniška. Keista, bet užrašius šituos išlindo ir vakarykščiai. Ehem.