apie vojerizmą, rakto skylutes ir nudistų pliažą

Gal pradedam nuo galo, ką?

Nudistų pliaže visi vaikšto nuogi, bet iš to problemos nedaro. Juk čia požiūrio reikalas, galų gale. Jei į nudistų pliažą ateina ne nudistas, vėlgi  – jei jam viskas gerai – problemos nėra. Ar kerta jis tą pliažą pėstute, ar atsigula pasideginti – jeigu jam tinka, ir jeigu jis pats niekam netrukdo – kokios gi bėdos, a?

Rakto skylutę turim kiekvienas. Turbūt ir ne po vieną. Kartais ji virsta diafragma, kiek noriu tiek parodau, bet istorija ta pati kaip ir nudistų pliaže – normalūs žmonės su normaliomis mintimis nesusinepatogina praeidami pro kaimyno rakto skylutę. Viskas juk nuo požiūrio kampo priklauso.

Bėda, siena, riba šiais abiem atvejais atsiranda tada, kai pasirodo keistuolis. Pavadinkim taip. Su keistomis mintimis. Toks, kuriam nudistų pliažas – nenormalus dalykas. O jis ten ir neina. Jis žiūri iš už persirengimo būdelės kampo. Ta pati riba, siena ar kaip ją pavadint – kai kaimynui trukdo mano rakto skylutė. Rimtai. Praktiškai buvau šokiruotas, bet kiekvieną kartą sutikęs vieną tokį pavažiavusį kaimyną išklausau – kaip man reikia užklijuoti savo rakto skylutę. Užklijavau, be bajerio.

Turim ir tokių virtualių keistuolių. Kurie jaučiasi virtualūs vojeristai. Bet čia jau jų pačių reikalas, jų vidinės sienos – tik būna keista tai kiekvieną kartą skaityti – kai jau įprastuose kasdieniniuose, tokiuose kurios patiriam kiekvienas, dalykuose žmogus pradeda matyti rakto skylutes, langus, užtrauktas užuolaidas, plyšelius.

Požiūrio kampas, pasikartosiu.