Bestalkeriaujant, Taline, nutiko vienas dalykas. Gal ir nieko tokio ypatingo. Sėdėjom blyninėj, šalia buvo viena didelė amerikiečių šeima. Ir įdėmiai juos apžiūrėjęs supratau: jei dabar gaučiau raudoną mygtuką. Jo nepaspausčiau.
- Apie minties darbą sportuojant jau kažkada rašiau, visai verta būtų brūkštelt apie minties darbą esant tarpinei būsenai tarp miego ir būdravimo. Kelionėse taip būna natūraliai smiginėjant – kad ir važiuojant autobuse. (Pirsig’iška erdvė iš kurios kyla idėjos, galų gale iš kažkur jos turi kilti)
- Noras žudyti (nors iš tikro vadinčiau – naikinti) kažkokiu būdu ir kažkuriuose taškuose sulimpa su motinišku (apsaugos?) instinktu. Visai tikėtini taškai – nuosavybė (pagalvojus, kad kiaunė ateis vogti mano katino maisto man visai instinktyviai kyla pirma mintis – čiupti šautuvą) ir augintiniai, galimas daiktas hipertrofuotas noras dominuoti (mitas apie pasaulį sukurtą išskirtinai žmogui: imk jį, dauginkis, ir daryk su juo ką nori) virstantis į aukščiausią dominavimo formą – žudymą. Labiau linkstu prie motiniškų instinktų – kitų analogų gamtoje nežinau.
- kažkas dar.
Nori pamatyt laivą iš šono – teks skrist už borto. Niekaip kitaip.
Nė nebežinau po kiekos laiko išsikrutinau. Vėl turistas. Vėl faina. Vėl kaimynai. Kaimynai, tiesa, šį savaitgalį buvo tokios nuotaikos:
Pasikurti Trac’ą tam, kad į ticket’us rašytis kada reikia dantų pastos, o kada popierius arba feiris baigiasi. Dar į wiki patogu supildyt kuriam stalčiuj padėti šiaudeliai, o kurioj dėžėj replės. Taip ir gyvena internet addicted technomanai. Kaži, gal reikia dar dingusių šaukštelių plugin’o.
Vienas nugaros nervas man sako, kad grandininiai laiškai, spamas ir mūsiškė kultūra visiškai tampriai susiję. Kol kas ne visai supratau kodėl laiškai.
Senokai jau weldpunk‘inau. O dabar jau pora zuikių vienoj krūvoj: a) gavau ratus, b) reikia su vairo kampais ir trail’ais pažaisti.
Dar kelis kartus vairą pervirint ir galima bus nulakuot.

19. Padarytas rankomis. Įskaitau kaip garage monkey trečio dano įskaitą :)
~/.mc/ini:
[Colors] base_color=lightgray,default:\ normal=lightgray,default:selected=black,green:\ marked=yellow,default:\ markselect=white,green:errors=white,red:\ menu=lightgray,default:\ reverse=black,lightgray:dnormal=white,default:\ dfocus=black,green:dhotnormal=brightgreen,default:\ dhotfocus=brightgreen,green:\ viewunderline=brightred,default:\ menuhot=yellow,default:menusel=white,black:\ menuhotsel=yellow,black:\ helpnormal=black,lightgray:helpitalic=red,lightgray:\ helpbold=blue,lightgray:\ helplink=black,cyan:\ helpslink=yellow,default:\ gauge=white,black:input=black,green:\ directory=white,default:\ executable=brightgreen,default:link=brightcyan,default:\ stalelink=brightred,default:\ device=brightmagenta,default:\ core=red,default:special=black,default:\ editnormal=lightgray,default:\ editbold=yellow,default:\ editmarked=black,cyan:errdhotnormal=yellow,red:\ errdhotfocus=yellow,lightgray
Norą žudyti nebūtinai nulemdavo sveikas protas ar gyvybiniai poreikiai, tai yra, auka nebūtinai turėjo būti kenksminga ar tinkama maistui, tačiau tas noras buvo visuotinis. Jei didžioji skruzdėda, retas, gražus ir visiškai nekenksmingas gyvūnas, perbėgdavo kelią – o tai atsitikdavo gana dažnai, – vairuotojas akimirksniu sustabdydavo automobilį, ir visi brazilai šokdavo jos gaudyti. Paprastai skruzdėda vos velka savo dideles letenas, tačiau gali pajudėti ir greičiau, ypač kai ją vejasi klykianti minia žmonių, apsiginklavusių bėgant nutvertais pagaliais. Galiausiai už kokios mylios nuo kelio brazilai pasivydavo ją, imdavo daužyti ir daužydavo dar ilgai, nors ji jau seniai būdavo išleidusi paskutinį kvapą. Tebešūkaudami jie grįždavo prie automobilio tęsti kelionės, kurią taip įžūliai buvo nutraukusi didžioji skruzdėda.
Anthony Smith, Mato Grosas (Mato Grosso: Last Virgin Land: An Account of the Mato Grosso, Based on the Royal Society and Royal Geographical Society Expedition to Central Brazi)