apie nuotykius

Patiriami nuotykiai ir imlumas aplinkai – ypač tampriai susiję tarpusavyje. Teko matyti žmonių, kurie nepatiria jokių nuotykių. Mačiau ir tokių, kurie po nuotykį patiria kiekvieną kartą eidami ledų.

Maniškiai prasideda jau iš anksto, bet, matyt, ne veltui. Aš kaip sausa kempinė – juos sugeriu ir turiu pakankamai patirties, kad galėčiau mėgautis tuo.

naujas hobis

Toks kol kas nevisai piktybinis.

Pradėjau kolekcionuoti daiktus, kurių diametras = 15mm. Jei manai, kad tai paprasta – pasiimk slankmatį :)

o kada nors

visai norėčiau orkaitės į kurią telpa kokios 10 skardų vienu metu :)

aštrūs peiliai

yra tokie aštrūs, kad nė nepastebi įsipjovęs ir apsitaškai raudonais taškiukais visą geriausią maikę.

tarpkultūriniai niuansai

Kai Kryme važinėjomės su vietiniais vairuotojais mikriukais po to kažkaip labai sunku buvo atsigaut – tais savo serpantinukais ant bedugnės krašto jie laksto taip, kad pas mus taip nė didžiausių sparnų kalnų kelių erelis nelaksto. Ir pypina ištisai. Po to susivedė galai – pypina prieš posūkį, kad ten važiuojantis kitas toks pats baigtų lenkti (jaja, jie lenkia tuose savo keliuose ant bedugnės krašto) ir persirikiuotų atgal. Ir ta sistema veikia. Pas indus irgi kiek teko girdėt – ta pati sistema – visi pypteli ir aplinkiniams praneša kad va aš čia toks.

Tai štai, įdomu, kad tokia sistema patogi ir net signalas joje naudojamas pagal tiesioginę paskirtį, bet pas mus čia yra kita sistema. Jei jau pypina tai dažniausiai reiškia “ė, tu, gaidy” arba “davai von iš kelio”. Ir jei bandai panaudot signalą pagal paskirtį, tai kažkaip visi sutrinka. Rimtai, bandžiau :)

Su dviračio skambučiu kažkas panašaus. Jei jau paskambini – tai visi tie kas prieš tave tampa neprognozuojami. Tai stengiuosi kuo mažiau skambint – mėgstu bent šiek tiek prognozuojamus pėsčiuosius. Bet dabar vis pastebiu, kad einantys tais kad ir “pseudo” dviračių takais, bet vis vien, susizgribę, kad kažkurį laiką trukdė pravažiuot pasako “atsiprašau”. Čia visai tokia nauja mada, bet labai dėl to džiugu. Po truputį veloreikaliukai keičiasi.

hamakas v.2

Vėlgi – kuo paprasčiau, pasirodo, tuo geriau. (Haha, tai nustebinau). Forma paprasta stačiakampė, dukart palenkti ir persiūti kraštai dėl stiprumo (trigubas audinys), galuose – ten kur perverta juosta keturgubas audinys. Visas cinkelis pati medžiaga. Po Kalvarijų turgaus Humana yra audinių parduotuvė, o joje parduoda vėliavinį audinį. Vėliavinis audinys neplyšta, puikiai kvėpuoja ir labai lengvas. Ko ir reikėjo. Galima teigti, kad hamakas telpa į kišenę.

Tentas paprastas 3×2 PVC iš AIC‘o. Juostą specialiai parinkau vietoj virvės dėl dviejų dalykų: ne taip žaloja medį ir tam tikru būdu apvyniojus pati save prispaudžia – praktiškai nebereikia mazgo. Po tentu dar viena juosta – patogu už jos laikytis gulantis/keliantis. Tentas ant šios juostos pakabintas panaudojant prusikus (vienas tų dviejų mazgų, kuriuos privaloma mokėti gyvenime).

teletabiai

Kažką kažkuriuo smegenų kampučiu atsimenu apie tai kad vaikiškai akivaizdžios emocijos instrukcijose daug geriau prisimena ekstremaliomis aplinkybėmis. O bet tačiau iš to teletabio dešinėje ką tik nužudžiusio draugą krizenu jau trečia diena. (Iš aštunkės instrukcijos).