atkarpa

Retkarčiais kaip ir m.b. norisi padaryti ėjimą žirgu ir irgi dingti iš LL akiračio. Tie retkarčiai ima ir praeina, tarsi nė nebuvę. Atminty tik sukirba daina apie plieną ir ugnį ir mintyse lieka tik šypsena. Tebūnie, domenas labai jau priprastas. Nors ne toks jau ir įpročio vergas esu. Štai minkštą tingų riedėjimą iškeičiau į beamortizatorinį ant septynerių atmosferų. Ir gerai, patinka.

Labai (nom) vienu ypu susiskaitė visas turimas (mhm, ir vėl)  ir naujas Vonegutas. Taip sugraužus vieną po kitos šiek tiek pinasi skirtingos knygos, bet persidengę tarpai tarp knygų netrukdo matyti pačio turinio. Ir gerai, manau, kad galima dėti pliusiuką kai atsakyta į vieną kitą klausimą. Beje, Lochatrono vartai buvo atsivėrę ir tada.

Truputuką gaila, kad šiandien nepaėmiau fotiko – būdamas ant Gedo pilies sugalvojau vieną bziką. Nors bus proga greitu metu vėl aplankyt nabages vaiberių nugąsdintas muziejininkes atidžiais žvilgsniais palydinčias lankytojų kuprines.

Iš bendro med. išsilavinimo žinau, kad reikia visom įmanomom priemonėm vengti užkrato patekimo žaizdon. Tas pats ar bent jau labai panašu ir su nefizinėm žaizdom – principus galima būtų perkelti.

Noriu paspirtuko. Ieškau ratų. Tik štai DIY mesiu naujan blogan, nežinau ar beprisiruošiu ir čia pildyt. Bet, kaip man sako esu neprognozuojamas. Ką gali žinot. Dar sako, kad jei įgyvendinsiu porą senų minčių – turėsim vieną neblogesnių dirbtuvių.  Štai nepraėjo nė pusmetis, o telefono melodiją ir pasikeičiau. Reiškia tai, kad įmanoma viskas.