Taigi, pristatau jums modernų namų gamybos alų. Tam jums reikės: apynių iš parduotuvės, salyklo iš parduotuvės (šiukštu, neišduosiu, kad salyklą gūdžioje senovėje aludariai darydavo patys – jie kaip ir dinozaurai žuvo, vadinasi buvo silpni), alaus iš parduotuvės, prikaistuvio ir… Ir viskas! Ir tai teatplėš jus nuo mėgiamos šokių laidos varganoms penkiolikai minučių!

Iš eilės: į prikaistuvį suberkite kočėlo galu ant virtuvinio stalo sutraiškytą saują salyklo. Užpilkite vandens panašiai kaip virdami ryžius – kad apsemtų per pirštą. Užvirkite. Salyklui beverdant į jį suberkite porą žiupsnių apynių. Virkite viską dešimt minučių, tada nukelkite nuo ugnies ir įstatykite į didesnį puodą su šaltu vandeniu (galima ir su ledukais, jei netingite) kad operatyviai atvėstų. Įsipilkite nepilną bokalą parduotuvinio alaus ir papildykite jį šiek tiek nukošto salyklo-apynių viralo. Grįžkite prie televizoriaus ir mėgaukitės savo mėgiama šokių laida jau su tikru naminiu alumi rankoje!

Netgi tikri ekspertai (die, kaip mėgstu šį žodį) neatskiria šio naminio alaus nuo populiariųjų “naminio” alaus rūšių bet kuriame jūsų mėgiamame alubaryje.

Ieškokite kompaktinio disko su video ir audio naminio alaus receptu artimiausiame prekybos centre.

Skanaus!

Štai tiek hardwaro (tik!) (termodaviklis kabo ant žalios laidų poros) (+ puodas su tenu) reikia minimaliam salinimo robotukui. Bazinė idėja – daiktas, kuris užsiima pereiti visus reikiamus temperatūrinius režimus salinimo procese ir nesuka aludariui galvos tokiais niekais kaip “nuvirė truputį vandens – ką daryt?” beigi optimaliai naudoja laiką.

Arduino, aišku. Po to žiūrėsim, gal iš beta fazės išlipus galima ir be jo, bet developinimui Arduino nepakeičiamas.

Termodaviklis  DS18B20. Arduino jam turi jau gatavą kodo gabalą – taip yra, kad nuo nulio pasijungti daviklį ir suprogramuot kontrolerį užtrunka keliolika minučių. Čia su brauzinimu.

Developinam kartą per savaitę, tai laikas nuo laiko postelsiu čia kaip sekasi.

Na, skanus, net žalias. Visgi Hoegaarden’o klonas, vienok. Belgiškos mielės yra labai belgiškos – viskas joms vienodai. Dirba sau pamažiukais ir niekaip nesėda dugnan. Bet šis konkretus gyvūnėlis man patiko, užsiveisiau daugiau. Tikslus receptas ten. Nesakysiu, kad nuo šiol virsiu tik kvietinį, bet kvietinio virsiu daugiau.

Šventei dažnai rengiamasi mėnesį. Vienas iš svarbiausių dalykų – alaus darymas. Jis gaminamas iš medaus (senais laikais jį turėjo surinkti patys tėvai, dabar perka iš ndorobų genties prekeivių), vandens, dešrų medžio vaisių ir šaknų ekstrakto. Mišinys supilamas į didžiulį apvalų kalebasą arba kitą medinį indą, pastatomas šalia laužo ir šiltai laikomas tris savaites. Po trijų savaičių sukviečiami tėvo amžiaus grupės vyrai jo paragauti. Jei jis gerai išrūgęs, ceremonija prasideda po trijų dienų.

Bušmenų:

- Pauostykite šių laukinių Kalahario serbentų krūmo lapus arba brendžio lapus. Jie puikiai kvepia, juos naudojame kaip antiseptiką. O uogos yra labai saldžios. Jas užpylę vandeniu, pavirę puode ir viralą palaikę kokias penkias dienas, gauname vietos alkoholį – 17 laipsnių stiprumo! – toliau su dideliu džiaugsmu savo gyvenimo patirtimi dalijosi Rusas.

Eglė Aukštikalnytė Hansen, Mama afrika.

(atmetus kultūrines/kalbines/gyvenimiškas paklaidas (vietiniai mūsuose irgi kartais pareiškia savo “bingo” – kad max įmanomas alaus stiprumas 6 laipsniai) procesą galima įsivaizduoti)

Ragaunam varną.