krintančių daiktų gaudymas

Kalbant kovos menų kalba, tai būtų akimirka, kai pirmąkart pastebi savęs link judantį kardą. Jei imsi galvoti tik apie tai, kaip atremti kirtį, tavo protas sustings kaip tik toje kardo padėtyje, tavo judesys liks neužbaigtas, o tu būsi pakirstas priešininko. Štai ką reiškia sustoti.

Tačiau jei tu matai savęs link judantį kardą, o tavo protas nėra sulaikytas to veiksmo ir tu sutinki artėjančio kardo ritmą, jei nemąstai apie kirtį priešininkui ir tavyje nėra jokių minčių ar nusistatymų, jei tą akimirką, kuria regi skriejantį kardą, tavo protas nėra nė kiek varžomas, o tu pats judi tvirtai ir perimi kardą, tas kardas, kuris rengėsi tave pakirsti, taps tavo paties ir palaipsniui taps kardu, kuris pakirs tavo priešininką.

Takuan Soho “Nesupančiotas protas”

Visada būdavau ir tebesu kiek netvarkingas kerėpla. Ir puodeliai duždavo iki tol, kol pašalinau iš galvos nuostatą, kad krentantis puodelis jau yra sudužęs.  Kaip tik nuo tos akimirkos ranka pati, be jokių apmąstymų išsitiesia ir pagauna krentantį puodelį, krentančią stiklinę, kitą krituolį (paskutinį sykį tai buvo nuriedėjęs nuo stalo apelsinas). Tik tada kai jau turiu puodelį savo rankoje iš paskos atslenka mąstymas ir suvokimas.

pu-siaus-vy-ra

Kad ir kaip lėktų ir suktųsi aplinkui visas tas verpetas, vadinamas pasauliu, aš šiandiena tarsi ne jo dalis. Nors ir spaudau klavišus ir išsunkiu pilkąsias ląsteles iki pat paskutinio lašo, bet visa kita dalis vėl stovi tvirtai. Jau kokį trejetą metų turbūt neturėjau tokios ramybės. Išeinu iš parduotuvės, bet nė nepajaučiu kaip išvedu porą porterio ir dičkį orkaitinį gabalą mentės kuprinėje pavaikščioti po miestą. Iš minčių atsibundu tik prie salamos, truputuką nustebęs – kaip gi čia aš. Ir kaip tik tuo metu susidėlioja.

[...] Kai kurie vyrai – turbūt visi vyrai- jaučia būtinybę daryti kartkartėmis ką nors kvailo. Vienam norisi su ietimi rankoje susidurti su laukiniu šernu, kitam – pažiūrėti š pasaulį nuo neįkopiamo kalno viršūnės, pastatyti visą turtą ant kortos. Manau, kad visiems vyrams tai tinka. Tačiau dauguma dabar bando apsigauti mažesne rizika – kova bokso ringe ar futbolo aikštelėje.

- Sakote, kad turi išbandyti savo vyriškumą.

- O, tai ne taip paprasta, ponia Kenesi. Kai vyras nutaria padaryti kažką panašaus, nebando savo vyriškumo. Bando pačią visatą – bando dievus, jeigu jums tai skamba aiškiau. Nori suprasti, kur jo vieta daiktų rikiuotėje. Geriausiems – triušis ar elnias nieko nereiškia, nieko nesako. Bet kai persekioja šerną, jie išbando likimą – gyvena dievų rankose.

- O jeigu laimi šernas?

- Tai ir yra esme, ponia Kenesi. Jeigu laimi šernas, tada jis miršta dievų rankose.

- Nesuprantu.

- Numirti nukritus nuo kopėčių ar pervažiuotam girto vairuotojo nieko nereiškia. Bet vyrui, kuris gyvena ir miršta rizikuodamas, kuris atiduoda savo likimą dievams į rankas, mirtis niekada nebūna beprasmė.

Daniel Quinn “Išrinktasis”

Čia, būtent čia ir yra ta teritorija, priklausanti Randomo Dievams. Šventam Randomui, galų gale vardų gali būti begalė, bet jis, kas tai bebūtų, vienas ir tas pats. Tas plonytis atsitiktinumo plaukelis – ar tai bebūtų mažas akmenukas po padanga, ar gamyklinis virvės brokas kabant keliolikos metrų aukštyje. Yra tokių sąlygų, kai tavo meistriškumas nereiškia nieko, lygiai kaip vienetas prieš begalybę. Yra tokių sąlygų, kai visu savimi jauti esąs Randomo teritorijoje, bet tai suprasti gali tik ten pabuvojęs. Ramybė ateina su suvokimu. Kartais taip ir nutinka.

Motociklu per Afriką

Puikios Almeno pastraiposapie tai kas vis sukasi ant liežuvio galo:

Net arbatos man niekas nesiūlė. Civilizacija vis dėlto turi neigiamų bruožų, šitai man jau anksčiau aiškino geraširdis monsinjoras Pio. Aiškino, kad jei tikrai norime įvesti šilukių gentį į modernųjį, civilizuotą pasaulį, juos reikia išmokyti savanaudiškumo. Negali būti modernus, jei viskuo, ką tu turi privalai dalintis su gentimi. Tiesiog neįmanoma, reikia išmokti laikyt įsikibus to, ką įgsigijai, ir siekti įsigyti daugiau…

Kazys Almenas “Motociklu per Afriką”

O jau apie tenykštę biurokratiją skyriai ko verti! Bet visos knygos gi nepacituosi. Vietomis vis priminė D. Quinn’ą.

ritmas

Žmogaus įkainojimas pagal jo naudingumą – vienas iš neigiamų techninės civilizacijos bruožų. Tas bruožas atsiradęs iš techninio požiūrio į žmogų; žmogus bendrauja su savo paties susikurtu pasauliu, t.y. technikos pasauliu, nevalingai perimdamas tokį požiūrį į kitus žmones kaip į technikos daiktus; jų vertės matas yra naudingumas. Kas nenaudinga, gali būti išmesta. Čia nepadės joks decorum. (…)

Naudingumo problema susijusi su požiūrio į mirtį problema. Numiręs žmogus niekam nebenaudingas. Lieka tik rūpestis, ką daryti su jo palaikais; (…) Apie senus, paliegusius ir nuolatos sergančius žmones taip pat galima būtų pasakyti, kad jie niekam nebetinka; lageryje jie patekdavo “į dujas”. Techninėje visuomenėje jie izoliuojami įvairaus tipo globos namuose. Gyvojoje gamtoje mirties problema atrodo kitaip. Mirtis nuolatos susipina su gyvybe. Vienaląsčiams mirtis paprastai yra naujos gyvybės atsiradimo momentas. Daugialąsčių gyvenimo procesas – vienų ląstelių mirimaas, o kitų dauginimasis. Genetinio plano perteikimo galimybė neleidžia visiškai išnykti.

Naudingumo dėsnis galioja ir gyvenime. Tiek morfologinės, tiek funkcijinės formos numiršta, kai tampa nebenaudingos. Tačiau gyvenimas nuo to nepasidaro nenaudingas. Apskritai tokia samprata beprasmė. Gyvenimas yra pats sau tikslas ir visą laiką siekia sukurti vis didesnių organizacijos formų; pasenusios, žemesnės formos miršta, o jų vietoje atsiranda naujos, aukštesnio integracijos lygio. Tai evoliucijos procesas, kuriam pavaldus ir žmogus ne tik istoriškai, bet ir savo individualiu gyvenimu. (…)

Tikriausiai dėl tų nepaprastai plačių galimybių kurti įvairias funkcijines struktūras žmogus nebetelpa gyvenimo konkretybėje. Jo išgyvenimo ir elgesio formos peržengia gimimo momentą ir yra sąlygotos kultūros. Žmogus įeina į parengtą funkcijinių struktūrų sistemą, o kas toje sistemoje netelpa, neturi šansų tobulėti ir išnyksta. Taigi, gimimas nėra visa ko pradžia, nes žmogus determinuotas ne tiktai biologinio, bet ir kultūros paveldo, to, kas buvo prieš jį, ir tas paveldas aprėpia tolimą praeitį.

Mirtis žmogui taip pat nėra visa ko pabaiga. Po savęs jis palieka ne tiktai biologinį, bet ir kultūros paveldą. Jo genetinis planas realizuojamas būsimose kartose, o jo kūryba, veikla, įtaka kitiems žmonėms, jo asmenybės atminimas mirties valandą neišnyksta. Kiekvienas žmogus, net pats kukliausias, palieka savo pėdsaką. Todėl neįmanoma žmogaus uždaryti jo gimimo ir mirties ribose; jo gyvenimas užgriebia praeitį ir siekia ateitį.

(…)

Dėl mūsų civilizacijos tradicijų krizės šių laikų žmogui sunku pasirinkti poziciją praeities ir ateities atžvilgiu. Jis veikiausiai sako: “Nežinau iš kur atėjau ir nežinau kur einu”. Todėl jis jaučiasi sutrikęs ir lengvai sutinka, kad jo vertės matas būtų šiuo metu aktualus jo naudingumas. Todėl dažnai nuo jaunystės jį kamuoja mirties ir senatvės baimė, nes, jeigu žmogus vertinamas tik naudos požiūriu, senatvė ir mirtis reiškia, jog viskam galas. (…)

Antoni Kępinski, Gyvenimo Ritmas

k.v.

“Saugokis žmogaus, kuris deda daug pastangų, kad kažką sužinotų, bet sužinojęs pamato esąs nė kiek ne išmintingesnis, negu buvo lig tol, – sako mums Bokononas. – Toks žmogus kupinas kraujotroškiškos pagiežos tiems, kurie yra neišmanėliai, nepadėję jokių pastangų, kad būtų tokie.”

Kurtas Vonegutas, Katės Lopšys.

persikelti

Persikelti yra tarsi perplaukti jūrą. [...] Žmogaus gyvenime būna tokių akimirkų, kai tenka “keltis keltu”. Jūs žinote laivo talpą, nuspėjate oro sąlygas. Ir nors kiti laivai lieka uoste, jūs plaukiate, atsižvelgę į valandos sąlygas, pasikliaudami palankiu vėju, o jeigu vėjas pakeičia kryptį, užgulate irklus ir irkluojate dvi ar tris ri.  Pasiryžęs pasiekti uostą jūs plaukiate ir išlipate į krantą.

Panašiai turite mąstyti ir siekdamas tikslo ar žengdamas gyvenimo keliu – žygiuok radęs tinkamą laiką.

[...]

Pasiryžimas persikelti kovos menuose yra esminis dalykas, nepriklausomai nuo to, ar varžovas vienas, ar daug.

Miyamoto Musashi. Penkių žiedų knyga.

apie doktrinas

Didelis poreikis turėti orientacijos sisemą paaiškina faktą, dėl kurio sukas galvas daugelis žmogaus tyrinėtojų, – kodėl žmonės taip lengvai susižavi iracionaliomis doktrinomis – ar jos būtų politinės, religinės, ar dar kokios, – kai tam, kuris nepaklūsta jų įtakai, jos atrodo nieko vertos. (…) Žmogus turbūt taip nepasiduotų įtaigai, jei jam nebūtų taip gyvybiškai svarbi rišli orientacijos sistema. Kuo labiau ideologija pretenduoja duoti atsakymus į visus klausimus, tuo ji patrauklesnė; čia gali slypėti priežastis, kodėl iracionalumas ar net akivaizdžiai pamišėliško mąstymo sistemos gali taip lengvai patraukti žmonių protus.

Erich Fromm “Žmogaus destruktyvumo anatomija”

Pakankamai įtikinama nuomonė apie įvairių nelogiškų bzikų populiarumą: eko, ufo, mokslas ir kitos religijos (mokslas – “tikėjimo mokslu” kontekste, ne naudojimosi mokslu).

Dar: Fromm’as pastato meilę Tėvynei ir religiją į vieną gretą (tikslios citatos neatkasu, kažkur I tome): tėvai siunčia savo sūnus mirti (kas prieštarautų sveikam protui) kare “už Tėvynę” ne iš neapykantos. Iš fanatiškos meilės jai.

galvosena

Robert M. Pirsig “Dzenas ir motociklo priežiūros menas. Vertybių tyrinėjimas”:

Kalbėti apie tam tikras valdžios ir visuomenės institucijas kaip apie “sistemą” yra visiškai teisinga, nes šios organizacijos pagrįstos tais pačiais konceptualiais struktūriniais santykiais kaip ir motociklas. Jos yra struktūrinių santykių palaikomos, net jeigu jos jau praradusios bet kokią prasmę ir tikslą. Žmonės atvyksta į fabriką ir atlieka visiškai beprasmius veiksmus nuo aštuonių iki penkių, nes šito reikalauja struktūra. Nėra jokio nenaudėlio, jokios “kraujo siurbėlės”, kuris jiems sukūrė tokį beprasmį gyvenimą, to tiesiog reikalauja pati struktūra, sistema, ir niekam nešautų į galvą imtis tokios pasibaisėtinos užduoties, kad mestum iššūkį sistemai, nes tai paprasčiausiai yra beprasmiška.

Bet sugriauti fabriką, sukilti prieš vyriausybę, arba vengti remontuoti motociklą, todėl, kad tai yra sistema – reiškia maištauti prieš pasekmes, o ne prieš priežastis; ir tol kol tai tėra maištas prieš pasekmes – niekas nepasikeis. Esmė, tikroji sistema yra pati mūsų sistemiška galvosena, pats racionalumas, ir jeigu fabrikas būtų nugriautas, bet racionalumas, kuris jį pastatė, paliks kaip buvęs, tokiu atveju tas racionalumas pastatys kitą fabriką. Jeigu revoliucija nuvertė sistemišką vyriausybę, bet sisteminiai mąstymo šablonai, sukūrę tą valdžią, liko tokie patys kaip ir buvę, tuomet tie patys šablonai pasireikš būsimosios vyriausybės veikloje. Tiek daug plepama apie sistemas. Ir tiek mažai suvokiama.

apie

Вот скажи мне [...] в чём сила, разве в деньгах?
Вот у Американцов много денег и чего.
Я вот думаю, что сила в правде, у кого правда тот и силней.
Вот [...] пытались обмануть когото, денег нажыть… и чего они силней стали?
Нет не стали, потому-что правды за ними нет, а того кого пытались обмануть
за ними правда, значит они силней [...]

tenka išlukštent iš konteksto, bet viena mano mėgiamiausių

gir gir gir gar gar gar

kaip ten rašė Zasada (cituoju iš atminties): jei tiesa būtų tai, ką vyrai giriasi apie moteris, tai jie ne tik neturėtų kada dirbt, bet ir valgyt bei miegot. O jei tiesa būtų tai ką jie giriasi apie vairavimą – bet kuris atsitiktinai paimtas vairuotojų dešimtukas galėtų nurungti pasaulio ralio ekipą.