netolima ateitis

Gali būti, kad pasiryšiu įgyvendinti vieną nuo vaikystės mane persekiojančią svajonę. Dabar tokias rašyti jau nebemadinga, bet bibliotekoj radau keletą senų knygų apie dviratį. Labai įdomu skaityti inžinerinį grynai teorinį požiūrį  – dviratis visgi tas pats, tik požiūrio kampas kiek kitas, senam praktikui verta pasidomėti. Juoba, mitas, kad dviratis jau išrastas tėra tik mitas. O ir šiaip aplink mus labai daug tokių sprendimų kurie netobulinami vien dėl stagnacinio požiūrio.

Kelios mano gairės:

• antiparašiutas – kompaktiškas, aerodinamika, nuo lietaus; ryškus.
• naudingumo koeficientas, naudingumo koeficientas, naudingumo koeficientas (pakartoti tai dar penkis kartus)
• tolyginė transmisija vs laipsninė transmisija. be kalbų.
• krumpliaratinė pavara vs grandinė: didesnis naudingumo koeficientas, ilgaamžiškumas, patikimumas

Kelios linksmos iliustracijos:

oldnewbikes

Misija “brangiosios dviratis” įvykdyta. Gauta nitroceliuliozinių dažų, gauta daug detalių. Žiū sunkioji visa ko dalis nėra padaryti, sunkioji dalis yra gauti. Kažką primena. Dviratukas gražus kaip naujas. Ir su varpeliu.

Linksmoji dalis – kaip visad – kinietiška guma. Dar to nebuvo: ant kojos turiu padangos rašto mėlynę. Kai kur prakirto ir kiaurai :) O buvo labai paprastai – pripūčiau padangą iki kokių 3,5 atm ir kinietiška kamera plyšo išilgai, pakankamai dideliu ilgiu, per gerą sprindį. Toks mikro sprogimukas gavosi, padangą išnenšė iš ratlankio tiesiai man kojon. Kažkaip prisimenu senus pasvarstymus apie kompresorių ir 10 atm, šiek tiek verčia persigalvot. Visgi Šventas Randomas, pagrindas visa ko, ir jo demonai tarnai Aplinkybės. Dabar kai tik pajudinu dviratį katė iškart slepiasi.

O dviratukas jėgovas gavosi, užsimaniau irgi tokio, klasikinio. Visai kitas važiavimas, visai.

Read the rest of this entry »

avarinis stabdymas

Šiandien turėjau avarinę situaciją. Nieko naujo, žinoma, tik štai – pasibaigė labai sėkmingai. Šiek tiek nesilaikiau atstumo nuo priešais važiuojančio automobilio, o tas staiga ėmė stabdyti. Taip taip, kvailys šitoj situacijo vienas aš ir jokių miau. Bet. Stabdžiau. Nes o gal. Stabdymui vietos labai jau nedaug turėjau, bet nebuvo kur dingt. Ir štai kai baigiau stabdyt tik tada pajutau kaip galinis ratas nusileidžia ant žemės ir suvokiau – visą stabdymo kelią balansavau “pakibęs” ant  priekinio rato… Taip taip, žinau, girtis nesveika kaulams, bet moralas tai toks: kai tik turiu galimybę kaip tik ir treniruoju stabdymą priekiniu kai keliasi galinis. Faktas tas, kad treniruotės veikia. Rekomenduoju.

diy dviračio bagažinė

Pažadėjau parodyt kaip atrodo:

Tik (last minute project) pažeidžiau dažymo specifi, tai vietomis atsilupo – dažiau “ant durniaus” vieną sluoksnį ir teptuku…

Bazė platesnė nei oroginalių – ant viršaus telpa dar palapinė, kilimėliai ir kitas stafas. Atlaikė savaitę duobėtų kelių ir nė nekliba (krovinio buvo 30+ kg). Gud.

Ignalinos – Molėtų ežerynai dviračiu

Bendras kelionės planas: jokio plano. Arba, skambiai tariant, planas dinaminis.

Iki Ignalinos traukiniu. Bilietus papigino. Ypač malonus ir užkrečiantis visus gera nuotaika konduktorius. Lietus. Ašaros, ne lietus, bet tai tik vėliau paaiškėjo.

Truputis tur-techinfo. Pasraruoju metu pripratęs važinėt oldskūliniu plentinuku, tai pirmą visą dieną aikčiojau tik užmetęs akį į priekinį ratą kokiu traktorium važiuoju. Priekinė padanga standartinė cheap kombi. Galinė – Continental Travel Contact. Gal pakaks paminėt, kad visą žygį gyriau ir dabar konstatuoju faktą – geriausia turizmo padanga kokia tik teko važinėt. Gera ir ant asfalto ir smėlyje. Antras svarbus  punktas – bagažinė. Nežinau ar būna pirkt tvirtų turistinių, neieškojau. Kadaise turistai nešdavo meistriukams brėžinius ir gaudavo suvirintą. Dabar pats užbėgau į gelžgalių parduotuvę, po to garažan ir maždaug už 4,50 Lt ir kelis virinimo elektrodus turiu tvirtą, kartoju – tvirtą bagažinę. Ilgiems žygiams kitą kartą reikės pasiimt daugiau stabdžių kaladėlių – pliaupiant lietui offroude tik spėk keisti. Dujų balionų (CV470) jei baigiasi pakeliui – nerasi nė su žiburiu, nu, naivuoliai buržujai. Žygio metu sprogo tik viena kamera. Kaip visada – pastovėjo ant saulutės :) Žemėlapiai – 1:50 000. Spidometro kaip ir kažkada GPS’o atsisakiau smegenų darbo labui. Spidometro neprireikė. “Paklydęs” buvau tik vieną kartą – 1 kv. km ribose kai važiuojant bekele (pieva) išlindom į naują keliuką kurio nebuvo žemėlapy.

Jau pirmą dieną pastebėta tendencija – imant statistiškai 4/5 žemėlapyje pažymėtų stovyklaviečių realybėje pasitinka ženklu “eismas draudžiamas”, užrašu privati valda ir nurodytu mobiliuoju telefonu. Maždaug pasiskambink, susimokėk ir stovyklauk. Legalus bizniukas. Na, bet atmetus visus blabla – “svečius” pasitinka draudžiamu ženklu. Kaip ta pardavėja senoje suklypusioje kaimo parduotuvėje – gręžia vargšą užsukusį pirkėją “trukdai ilsėtis, ridike, negeras žmogau” žvilgsniu. Bet mes prie to pripratę ar kaip ten. Kyla noras važiuot į laukinius kraštus – išlaižytas vakarietiškas turizmas visada stovėjo skersai gerklės, o atokių kampų čia jau nebedaug likę.

Atskiras vertas paminėti dalykas – žygio bendrakeleivė, kuriai čia išvis koks ketvirtas didesnis pasivažinėjimas, nė cypt visą žygį apie jokį sunku arba pavargau :) Tik akytes kiek išplėtė kai išsukom iš keliuko ir kirtom pievą priaugusią sulyg galvom žolės. Diplomiukas bus :)

Šiek tiek į karščio duobę papuolėm, šiek tiek lijo, šiek tiek Tas Kuris Varto Medžius su Tuo Kuris Laužo Medžius sugėrė, matyt, nes Aiterada – Molėtai kelyje visus pakeliui nušlavė. Visus. Metas rasti kokią neužimtą vietikę irgi nelabai geras. Liepa, berods. Vietomis teko imt ir naudotis dviratininko privalumais – pravažumu – ir nakvoti tokiose vietelėse, kurių tie su mašinikėm ir muzika neprivažiuoja. Ai, ir ežere ant butelio sudaužyto užlipau. Du kartus. Pirma ant kakliuko, po to ant dugnelio. Nieko, nesmarkiai. Nacionalinis parkas, kaipgis, lochynas.

Vilniun grįžom dviračiais. Persėdau ant to savo kito dviračio, dar sutvarkiau vieną reikaliuką, ir ką – miške geriau. Miške niekas nesikėsina nudaužti, priešingai nei mieste.

plentovelo

Pasirodo tik reikia žinoti vietas kur kimba neoverpraisintos dviračių detalės :) Sena fantazija įvykdyta – dviratukas renovuotas.

Ukmergė – Deltuva

Ukmergė su Maskva turi vieną bendrą dalyką. Vairuotojus. Na, ukmergiškiai gal ir nevisai megapoliniai vairuotojai, bet vienas dalykas kuo abeji atitinka – traiško pėsčiuosius perėjose. Sąžiningai, kiek teko keltis per perėjas, visos buvo didis išbandymas. Kaip kalnų upeliai: niekad negali žinoti. O šiaip nuostabus oras dviratizmui.

Deltuvoje:

Read the rest of this entry »