Kai Kryme važinėjomės su vietiniais vairuotojais mikriukais po to kažkaip labai sunku buvo atsigaut – tais savo serpantinukais ant bedugnės krašto jie laksto taip, kad pas mus taip nė didžiausių sparnų kalnų kelių erelis nelaksto. Ir pypina ištisai. Po to susivedė galai – pypina prieš posūkį, kad ten važiuojantis kitas toks pats baigtų lenkti (jaja, jie lenkia tuose savo keliuose ant bedugnės krašto) ir persirikiuotų atgal. Ir ta sistema veikia. Pas indus irgi kiek teko girdėt – ta pati sistema – visi pypteli ir aplinkiniams praneša kad va aš čia toks.
Tai štai, įdomu, kad tokia sistema patogi ir net signalas joje naudojamas pagal tiesioginę paskirtį, bet pas mus čia yra kita sistema. Jei jau pypina tai dažniausiai reiškia “ė, tu, gaidy” arba “davai von iš kelio”. Ir jei bandai panaudot signalą pagal paskirtį, tai kažkaip visi sutrinka. Rimtai, bandžiau :)
Su dviračio skambučiu kažkas panašaus. Jei jau paskambini – tai visi tie kas prieš tave tampa neprognozuojami. Tai stengiuosi kuo mažiau skambint – mėgstu bent šiek tiek prognozuojamus pėsčiuosius. Bet dabar vis pastebiu, kad einantys tais kad ir “pseudo” dviračių takais, bet vis vien, susizgribę, kad kažkurį laiką trukdė pravažiuot pasako “atsiprašau”. Čia visai tokia nauja mada, bet labai dėl to džiugu. Po truputį veloreikaliukai keičiasi.
Visai mėgstu įvairius įdomesnius pasaulio pjūvius. Šitas ypač patiko. Įvesčiau šiek tiek korekcijų – neįtraukčiau į statistiką sportinių bei statuso automobilių (sportinių nuo “sportas”, o ne nuo “gerai birbia”), neįtraukčiau ir sportinių dviračių. Nes tai atskiri atvejai. Bet mintis reikšti efektyvumą darbvalandėmis nuvažiuotam kilometrui man patiko.
Šiandien turėjau avarinę situaciją. Nieko naujo, žinoma, tik štai – pasibaigė labai sėkmingai. Šiek tiek nesilaikiau atstumo nuo priešais važiuojančio automobilio, o tas staiga ėmė stabdyti. Taip taip, kvailys šitoj situacijo vienas aš ir jokių miau. Bet. Stabdžiau. Nes o gal. Stabdymui vietos labai jau nedaug turėjau, bet nebuvo kur dingt. Ir štai kai baigiau stabdyt tik tada pajutau kaip galinis ratas nusileidžia ant žemės ir suvokiau – visą stabdymo kelią balansavau “pakibęs” ant priekinio rato… Taip taip, žinau, girtis nesveika kaulams, bet moralas tai toks: kai tik turiu galimybę kaip tik ir treniruoju stabdymą priekiniu kai keliasi galinis. Faktas tas, kad treniruotės veikia. Rekomenduoju.
Vakar kaip sykis išvengiau didelio bum priešpriešiais, labai ramiai, nors iššoko beždžionė likus kokiems dvidešimčiai metrų.
Šiandien damušė – bandžiau naują žirnių g. apvažiavimą. Sankryžoje fūra, antroj eilėj, rodo posūkį i kairę. O man privažiavus pirma juosta iki sankryžos pradeda sukti į dešinę. Prispaudė mane į šaligatvį – jausmas ne iš maloniųju kai tempia fūra. Ne iš karto pastebėjo :)
Et, popierizmas, laiko gaišimas.