kubikai yra pagrindinė gyvenimo konstrukcinė detalė

Aš labai mėgdavau važinėti dviračiu. Matyt todėl, kad dviratis yra labiausiai raumenų jėgą riedėjimo jausmu konvertuojanti transporto priemonė. Toks išgrynintas spausk-pedalą-riedėjimui variantas. Iki kol neatradau motociklo. Motociklo atradinėjimas buvo ilgas ir lėtas, tikriausiai todėl, kad turėjau savo artimoje aplinkoje kelis tunelinius motociklas=užsimuši teorijos skleidėjus. Bet žmogus juk žmogumi būna tada kai žino ko nori, žino kodėl nori, žino priemones ir būdus tai pasiekti ir sugeba juos panaudoti. Taigi pradėjau vairuoti motociklą. O motociklas yra turbūt labiausiai išgryninta riedėjimo  mašina tarp visų vidaus degimo mašinų. Toks optimalus variklio galią verčiantis riedėjimu aparatas, visi nebūtini tam virsmui dalykėliai yra tiesiog nenaudojami, absoliutus vairuotojo-inžinieriaus kaifas. Iki kol bus išrastas asmeninis miniatiūrinis erdvėlaivis, galiu drąsiai teigti, kad tai yra vienas geriausių mūsų civilizacijos technologinių išradimų. Tokia tad teorinė inžinerinė pusė.

Kai tik su ne-moto-pažįstamais išeina kalba apie tai, kad turiu motociklą iškart kyla du klausimai: “kiek kubikų” ir “kiek daugiausiai jau išspaudei [greičio]”. Tiesą pasakius man iki šiol vis dar kelia nuostabą atmieštą tam tikru pasidygėjimu toks pasaulio dėliojimas į lentynėles pagal kurias nors (o dažniausiai ir neesmines) savybes. Aš suprantu, kad klausti “koks tavo motociklo galios/masės koeficientas” yra absoliutus protinis overkill’as daugumai planetos gyventojų, bet nieko negaliu su tuo padaryti – tas pirmasis klausimas man vis tiek skamba taip beprotiškai penktokiškai, kad iš karto norisi pasiūlyti kramtomos gumos. Uždavę antrąjį klausimą man žmonės dažniausiai lieka sutrikę, nes aš tikrai nesu “išbandęs kiek maksimaliai traukia”, nes man net nėra tokio poreikio. Tiesa pasakius, važinėti tiesiai ir greitai net nebaisiai mėgstu, nes vis dar esu įsitikinęs, kad tikrasis motociklas prasideda ten, kur baigiasi asfaltas. O bekelės greičio/kaifo lentelėje yra visai kitokios reikšmės nei A1 magistralėje. Tikrai. Niekas nebandęs tuo netiki. Tokia tad socialinė pusė.

Motociklas nėra komfortiška transporto priemonė. Kažkada kai su žmona dar tik planavome jį įsigyti darėme didžiausią esminę klaidą: “žėk, juk mocas taip fainai – užšoki, nuvažiuoji, nulipi, eini savo reikalais!”. Iš tikro taip nėra. Nes motociklizmas yra drabužiai, su kuriais galėtum bent kažkiek čiuožti asfaltu, atsikišusių sąnarių apsaugos, šalmai, drabužiai nuo vėjo, lyjantis ant tavęs lietus (mūsų kiemo rūkantis diedukas juokiasi iš mūsų, kad “ai, nelyja, tai jūs ne su motociklu važiuojat”) ir jokio kondicionieriaus vasarą mieste, kai variklio ventiliatorius tiesiai į tave paduoda karštą oro srautą iš radiatoriaus. Nes kažkaip mes ne iš tų, kurie važinėjasi su šortais ir maike. Tiesą pasakius tokį pamačius net šiurpuliukai nugara nubėga, kažkaip taip gyvenime sukrito aplinkybės, kad visai gerai žinau tą jausmą kai karštas duslintuvo plienas su visais dviem šimtais kilogramų motociklo ant viršaus guli padėtas tiesiai man ant plikos blauzdos. Tokių pojūčių kartoti nesinori, juolab tai tikrai nėra blogas variantas, todėl galvojam ką rengiamės. O tas apgalvotas apsirengimas yra tikrai ne ta apranga, su kuria labai faina stovėti maximoje eilėje pusvalandį. Ir būtent dėl tokio visaapimančio diskomforto motociklizmas man yra dar patrauklesnis. Nes čia kaip šaltas dušas rytais – bevaik visada turi perlipti vieną, du ar tris savo vidinio komforto slenksčius tam, kad bent kažkiek būtum motociklininkas. Nes juk tie bičai, kurie belaukdami tobulai gero oro visą sezoną laiko motociklą garaže, o išvažiuoja tik į sezono atidarymą (ir kartais uždarymą) praranda beprotiškai daug motovalandų. Tokia tad komforto zonos pusė.

O iš tikro tai važinėjimas motociklu gamina tiek daug endorfinų, kaip jokia kita veikla. Na, nebent, turbūt, ultramaratonai. Bet jie dar labiau ne kiekvienam. Kaip kažkada mano sporto treneris, senas ir patyręs motociklininkas, pastebėjo: “kai pradedi važineti motociklu – tu tampi kitu žmogumi ir pasaulį pradedi kitaip matyti. Viskas atrodo žymiai geriau nei iš tikro”. Ir tikrai taip ir yra. Kol kas geriausias palyginimas, kurį radau kuo skiriasi motociklas nuo kitų transporto priemonių skamba maždaug taip: įsivaizduok, kad visur vaikštai apsimovęs ant savęs telefono būdelę, įpranti prie to, aišku, viskas joje fainai, reguliuojama temperatūra, nelyja, nusivalo langai, nešalta. Bet viena dieną atsidarai tos būdelės duris, išlipi iš jos ir eini per miestą pėsčiomis. Toks pažeidžiamas, bet tuo pačiu jauti dvelkiantį į veidą vėją, girdi garsus. Taip pat būna ir su motociklu. Tokia tad motoreikalo cheminė pusė.

Jau nebežinau ką čia dar papasakoti. Gero kelio.

 

jūsų idėjos yra bevertės

(arba mikro odė neišsipildysiančiai konferencijai)

Ta proga, kad kažkokie keistuoliai bandė padaryti klaidą ir pakviesti mane su mano verslo partnere pasisakyti kažkokiame verslumo renginyje…

Visi mitų mėgėjai ir visi šarlataniniai (bet užtat garsiai skalambijantys) verslumo guru ir kito plauko patarėjai yra sudarę nuomonę, kad pradžioje reikia turėti idėją. Ta proga visi rašo šūdknyges, patarimus, blogus, daro konferencijas ir kitaip švaisto laiką būdami įsitikinę, kad pati idėja savaime tikrai to verta. Ir kad turint gerą idėją jau savaime tampi geru (sėkmingu) verslininku. Spjaukit jiems į barzdą.

Galiu įrodyti itin paprastu pavyzdžiu, kad idėja yra bevertė. Tarkim – jūs turite visai gerą ideją nubėgti maratoną. Ir kad ir kiek sėkmės guru paskaitų (mokamų, aišku) belankytumėte, kad ir kaip ilgai ties ja medituotumėte ar atnašautumėt jai aukas bet kurioje iš tūkstančių bažnyčių – nieko nesigaus. Idėja jums maratono nubėgti nepadės.

Vienintelis būdas yra bėgti. Darbas, darbas, juodas darbas ir dar šiek tiek juodo darbo yra tai, kas padeda ne tik maratone, bet ir versle. Bet tai neskamba fainai, apie tai nerašo knygų, nes tai nuobodu, apie tai nerengia konferencijų, nes kas klausys tokių primityvių dalykų kaip kad “jei nori padaryti A – turi pradėti nuo darymo”.

Čia jau buvau parašęs dar kažkiek pastraipų apie tą patį per tą patį, bet laiku susizgribau, kad jau ir taip pasakyta pakankamai ir operatyviai viską nutryniau. Susitiksime maratone.

gmo ir stalo reikalai

Geroji dalis visame GMO reikale yra tai, kad visi tie lėtojo mąstymo vartotojai dabar drebina dantis ir kinkas kiekvieną kartą sėsdami prie stalo. Kad “neduokdie” nepepultų lėkštėn koks modifikuotas baltymas ir jie nepastebimai nepavirstų kiaulėmis. Tarsi galėtų dar labiau.
Būtent apie tai pagalvojęs susirandu parduotuvėje labiausiai modifikuotą produktą ir įsimetu papildomai krepšelin. Ne tai kad labai reiktų, bet mintis paremti kryptį man patinka. O ir papildomas bonusas – pasijaučiu gyvenantis ateityje.

image

ką aš rašau kai rašau apie darbą

Iš tiesų adminai ir programuotojai apie darbą nekalba, juolab viešai, nes didesnė dalis to darbo būna jautrios klientų paslaptys. Bet yra viena sfera apie ką galima sau leisti kartas nuo karto brūkštelėti – filosofinė reikalo pusė.

Taigi, darbo lygtis. Ji skamba taip: ar imtis šio reikalo (darbo, projekto)? Atsakymas teigiamas turi būti tada kai gali rasti motyvacijos tą darbą padaryti gerai. Nes malonumas patiriamas darant gerai yra grįžtamasis ryšys stiprinantis motyvaciją tęsti projektą ir daryti jį gerai toliau.

Kaip visada – lengviausia lygtis spręsti grafiniu būdu. Šiuo atveju – jei surenki bent du burbulus, tai yra, kai gali nubrėžti tiesę per bet kurią trikampio kraštinę – projekto verta imtis ar jį tęsti.

Kartais, dirbant su ilgalaikiais projektais verta nusipiešti šį trikampį ir pabandyti jį “išspręsti” vėl. Nes dalykai keičiasi, pažįsti žmones, keičiasi finansinė pusė, keičiasi pats projektas.

Kai kuriais atvejais, tiesa, šis trikampis padeda rasti silpnas projekto vietas – “skyles”, per kurias nuteka motyvacija ir jas (šias skyles) užlopyti. Tarkim, atsisveikinti su nekonstruktyviais bendradarbiais ar ieškoti papildomo finansavimo.

Tataigi.

trud i zarabotnaja plata, razdel sedmoi

Yra pasaulyje toks, hmm, vergiškas požiūris į dalykus, kuris skamba kaip kažkas panašaus į “mums jie turi duoti”. Itin lengvai atpažįstamas posakiuose “valstybė turi duoti pensiją” arba “darbdavys turi duoti atlyginimą” ir taip toliau ir panašiai. Bet dabar ne apie patį reiškinį su visomis jo pasekmėmis, o apie ištakas. Sočias ir užtikrintas atrajojančios tvarte karvės gyvenimo būdo ištakas. Kai specialisto itin siauras profilis apgaulingai leidžia ištarti “tai ne mano darbas” ir minėtieji specialistai taip ir lieka ėdžiose atrajoti laukdami kol jiems bus paberta dar šiek tiek šieno.

Taigi, štai šia tema užtikau puikios vaizdinės medžiagos. Kaip lengva priprasti kai viskas taip nesudėtinga ir nereikalauja jokių pašalinių minčių – atsiverti žinyną, o ten juodu ant balto atspausdinta:

kuo kovos menai susiję su badu Afrikoje

(…) upės aukštupyje siaučia badas. (…) Svarbiausioji tokio smarkaus bado priežastis yra lietūs, kurie nesiliovė visą 1924-ųjų metų sausajį periodą. Jie neleido išdžiūti iškirstam miškui, ir todėl jo nebuvo galima sudeginti. O čia įprasta sodinti tik ten, kur buvo išdegintas miškas. Deginant sunaikinami medžiai ir krūmai, o žemė patręšiama pelenais. Jeigu lietūs to neleidžia padaryti, tai niekas ir nesodinama, nesvarbu, kokios bus pasekmės. Taip atsitiko ten, aukštupyje, tas pats buvo ir pas mus. Mūsų apylinkėje, kai lietūs baigėsi net nebuvo bandyta kirsti miško.

Tačiau veisti plantacijas lietui lyjant nėra taip jau visiškai neįmanoma, lietus tik apsunkina darbą. Jei negalima sudeginti medžių ir krūmų, reikia sudėti juos į krūvas ir sodinti laisvose vietose tarp kamienų ir šakų krūvų, Kadangi tam nebuvo ryžtasi, tai dabar nebeliko plantacijų kurios duoda derlių.

(…) Jeigu, ištikus bado pavojui, būtų buvę laiku susirūpinta ir pasisodinta kukurūzų, tai nebūtų susidariusi tokia bloga padėtis kaip dabar. Kukurūzai čia puikiai auga ir jau ketvirtą mėnesį duoda derlių. Bet kai maisto produktų ėmė trūkti, čiabuviai suvartojo maistui tuos kukurūzus, kuriuos reikėjo pasėti. Padėtis dar labiau susikomplikavo todėl, kad labiausiai nuo bado nukentėjusių apylinkių gyventojai ėmė keltis į tas vietas, kur dar šiek tiek buvo maisto produktų, ir niokoti čia plantacijas. Taigi ir ten nieko neliko. Dabar jau niekas nedrįsta ką nors sodinti. O kam – kad paskui nuneštų vagys? Žmonės bejėgiškai sėdi kaimuose ir laukia kas bus.

Ekvatorinės Afrikos čiabuviams yra būdingas toks energijos trūkumas ir nesugebėjimas prisitaikyti prie sunkių aplinkybių, ir tai paverčia juos pasigailėjimo vertais padarais. Na gerai, plantacijų tiekiamo maisto nėra. Bet juk miške ir stepėse galima bandyti ieškoti mėsos. Dvidešimt peiliais ir ietimis ginkluotų vyrų gali apsupti šernų bandą ir nudobti bent vieną. Čionykščiai šernai nėra tokie pavojingi kaip Europoje. Bet badaujantys juodukai neranda tam jėgų, jie sėdi trobelėse ir laukia mirties, todėl, kad aplink badas. Šiuo atveju nepasakysi “Vargas išmoko”, greičiau: “Vargas atima protą”.

Girdėjau, jog vienas ponas bado rajone turi juodaodį medžiotoją, kuris anksčiau grįždavo iš miško su geru grobiu. Dabar, prasidėjus badui, užuot medžiojęs dar energingiau, jis tūno su kitais trobelėje, pasiryžęs kartu mirti iš bado, tuo tarpu kai galėtų juos išgelbėti panaudojęs pono tiekiamą amuniciją. Bananai ir maniokai yra maistas. Taigi, be jų negalima gyventi. Hipnotizuoti šios logikos, tenai, aukštupyje jie dabar miršta šimtų šimtais.

Albertas Šveiceris, Tarp Vandenų Ir Džiunglių

Tiesą pasakius šiuo autoriumi nereikia tikėti visai aklai, nes jis, šitiek metų jau išgyvenęs tarp čiabuvių sugeba kaltinti juos “šitokiu dideliu abejingumu svetimam (suprask ne iš savos genties) žmogui”, nes vienos genties čiabuvis jo paprašytas nepadėjo sergančiam kitos (tikėtina, kad genties-priešo) genties čiabuviui. Taigi, Šveiceris yra vokietis rašytojas, vargonų muzikantas, visą tai metęs ir krikščioniško gerumo pagautas įkūręs misijos ligoninę ties ekvatoriumi gydo vietinius ir skleidžia krikščionybę. Toks protingas ir toks kvailas vienu metu, koks gali būti tik tų laikų ūsorius vokietis. Su visa derama pagarba. Bet vokiškąjį  “der Wille zur Macht” tai jau tikrai turi – iš visiško nieko ir tik pastangų sukūrė milžinišką gydymo centrą. Taigi, aklai Šveiceriu tikėti nereikia, bet bendras tendencijas jis pastebi labai puikiai, ir ši citata, gal būt atmetus kai kurias detales, visai tinkama.

Iš karto kaip kontrapavyzdį šiai citatai (tarsi Šveicerio darbas nebūtų pakankamas kontrapavyzdys) prisiminiau Eloise Engle  ir Lauri Paananen, suomių autorių populiariosios istorijos veikaliuką “Žiemos Karas” ten jie rašo:

Dėl geografinės padėties ir istorijos suomio asmenybė labai sudėtinga. Kaprizingi, užsispyrę, dažnai paslaptingi individualistai, jie kilo, išaugo iš nežinomų šaknų, išrutuliodami savo kalbą, dialektus ir būdingas keistenybes. Jų išvaizdos bei temperamento įvairovė didesnė, nei tose šalyse, kur dešimteriopai daugiau gyventojų, todėl turistinio atviruko “šviesus mėlynakis suomis” nelaikytinas nacionalinio tipo atstovu.

Nepaisant keleto tipų suomių, pasiekusių šalį skirtingais keliais, apsigyvenusių vienoje teritorijoje ir ten pasilikusių, visiems būdingas nacionalinis bruožas sisu, laisvai verčiant reiškiantis valią ir lygiai taip pat atkaklumą. Pasiryžimas įveikti visus sunkumus žavus, tačiau kartais virsta erzinančiu užsispyrimu, Kaip tik šios savybės padėjo suomiams nugalėti daugybę politinių ir geografinių kliūčių. Užpuolus priešui, šios savybės tampa geriausiu suomių ginklu.

Ir tikrai, suomių Žiemos Karas tai ir įrodo, kad nepaisant nepalankaus jėgų santykio, visiškai nepalankaus apsirūpinimo, vien ryžto bei valios jėgos pakanka išgyventi ir nugalėti. Ką bebūtų. Beje, Musašis savojoje Penkių Žiedų Knygoje taip pat labai dažnai mini, kad tam, kad nugalėtum ryžtas yra būtina sąlyga. Tai štai šitiek kovos menai susiję su badu Afrikoje.

 

kodėl mes sportuojame

Ne, ne todėl, kad prisideda keli metai gyvenimo (“Hóka-héy” yra labai ilga ir plati tema), bet todėl, kad ėjimas iki tualeto sukandus dantis yra nekažką kai tau 55. Tiesą pasakius, labai norėčiau, kad kineziologijos pagrindus man būtų dėstę mokykloje, nes visa tai atrasti ir (net ne viską teisingai) suprasti kainavo daugybę metų praktikos ir begalybę traumų…

žinduoliai viską mėgsta lyginti

“Mano draugę tu labiau paglostei nei mane” – nuolat priekaištingai sako man mūsų katės.

Žmonės irgi mėgsta lyginti. Labiausiai mėgiama mano palyginimo istorija – apie vieną tokią “primityvią” gentį Indijos džiunglėse, kuri taip ir vadindavosi “džiunglių karaliai”. Savo kalba, aišku. Nes turėjo viską ką tik galėjo įsivaizduoti, visą orą, visą vandenį, visus žvėris ir paukščius. Viską ko reikėjo išgyventi. Todėl gyvento turtingai. Iki kontakto su “civilizuotu” pasauliu. Ir per naktį po kontakto tapo didžiausiais skurdžiais visame pasaulyje – nes kišenės jų tuščios. Ir nėra ten ką įdėt. (Šitą mintį kelia ir M. Sahlins “Stone Age Economics”, bet konkreti istorija iš L. Šapošnikovos “Džiunglių keliais”).

Todėl aš irgi lyginu:

Kitė: 9m., 4,95kg @: 1m., 3kg
Konservai labai labai
Sausiukai labai labai
Šaldyti šprotai valgo suvalgytų kilogramą
Tikra lietuviška žuvis mėgsta nelabai supranta kas tai
Kiaušiniai nieko čia valgomo suvalgytų visą mano omletą
Žali kons. žirneliai mėgsta po nedaug nieko čia valgomo
Virti brokoliai nedaug, bet mėgsta Tu Ką?!
McDonalds bulvytės mėgsta patapšnoja letena
Šokoladas, pieniškas valgo nevalgo
Sausainiai išlaižo, ypač vogtus žiūri geriausiu atveju kaip į daiktą
Kepta višta suvalgytų du kilogramus valgo

apie mėsos robotukus

Mūsuose kartais pasibaisima varžtelių proto galiomis, kartais net nesuvokiam kodėl jie taip. Bet ką, geriau pagalvojus, galima drąsiai sakyti, kad jau daugiau nei du tūkstančius metų žmonės vykdo savo rūšies selekcinę atranką. Sudegina, sušaudo ir kitaip sunaikina tuos kurie juos erzina, iš esmės tuos, kurie kelia klausimus ar kitaip rodo galvojimo apraiškas. Na, po šitiekos metų rezultatai jau tikrai turi matytis. Liūdna ar patogu?