ką aš rašau kai rašau apie darbą

Iš tiesų adminai ir programuotojai apie darbą nekalba, juolab viešai, nes didesnė dalis to darbo būna jautrios klientų paslaptys. Bet yra viena sfera apie ką galima sau leisti kartas nuo karto brūkštelėti – filosofinė reikalo pusė.

Taigi, darbo lygtis. Ji skamba taip: ar imtis šio reikalo (darbo, projekto)? Atsakymas teigiamas turi būti tada kai gali rasti motyvacijos tą darbą padaryti gerai. Nes malonumas patiriamas darant gerai yra grįžtamasis ryšys stiprinantis motyvaciją tęsti projektą ir daryti jį gerai toliau.

Kaip visada – lengviausia lygtis spręsti grafiniu būdu. Šiuo atveju – jei surenki bent du burbulus, tai yra, kai gali nubrėžti tiesę per bet kurią trikampio kraštinę – projekto verta imtis ar jį tęsti.

Kartais, dirbant su ilgalaikiais projektais verta nusipiešti šį trikampį ir pabandyti jį “išspręsti” vėl. Nes dalykai keičiasi, pažįsti žmones, keičiasi finansinė pusė, keičiasi pats projektas.

Kai kuriais atvejais, tiesa, šis trikampis padeda rasti silpnas projekto vietas – “skyles”, per kurias nuteka motyvacija ir jas (šias skyles) užlopyti. Tarkim, atsisveikinti su nekonstruktyviais bendradarbiais ar ieškoti papildomo finansavimo.

Tataigi.

trud i zarabotnaja plata, razdel sedmoi

Yra pasaulyje toks, hmm, vergiškas požiūris į dalykus, kuris skamba kaip kažkas panašaus į “mums jie turi duoti”. Itin lengvai atpažįstamas posakiuose “valstybė turi duoti pensiją” arba “darbdavys turi duoti atlyginimą” ir taip toliau ir panašiai. Bet dabar ne apie patį reiškinį su visomis jo pasekmėmis, o apie ištakas. Sočias ir užtikrintas atrajojančios tvarte karvės gyvenimo būdo ištakas. Kai specialisto itin siauras profilis apgaulingai leidžia ištarti “tai ne mano darbas” ir minėtieji specialistai taip ir lieka ėdžiose atrajoti laukdami kol jiems bus paberta dar šiek tiek šieno.

Taigi, štai šia tema užtikau puikios vaizdinės medžiagos. Kaip lengva priprasti kai viskas taip nesudėtinga ir nereikalauja jokių pašalinių minčių – atsiverti žinyną, o ten juodu ant balto atspausdinta:

kuo kovos menai susiję su badu Afrikoje

(…) upės aukštupyje siaučia badas. (…) Svarbiausioji tokio smarkaus bado priežastis yra lietūs, kurie nesiliovė visą 1924-ųjų metų sausajį periodą. Jie neleido išdžiūti iškirstam miškui, ir todėl jo nebuvo galima sudeginti. O čia įprasta sodinti tik ten, kur buvo išdegintas miškas. Deginant sunaikinami medžiai ir krūmai, o žemė patręšiama pelenais. Jeigu lietūs to neleidžia padaryti, tai niekas ir nesodinama, nesvarbu, kokios bus pasekmės. Taip atsitiko ten, aukštupyje, tas pats buvo ir pas mus. Mūsų apylinkėje, kai lietūs baigėsi net nebuvo bandyta kirsti miško.

Tačiau veisti plantacijas lietui lyjant nėra taip jau visiškai neįmanoma, lietus tik apsunkina darbą. Jei negalima sudeginti medžių ir krūmų, reikia sudėti juos į krūvas ir sodinti laisvose vietose tarp kamienų ir šakų krūvų, Kadangi tam nebuvo ryžtasi, tai dabar nebeliko plantacijų kurios duoda derlių.

(…) Jeigu, ištikus bado pavojui, būtų buvę laiku susirūpinta ir pasisodinta kukurūzų, tai nebūtų susidariusi tokia bloga padėtis kaip dabar. Kukurūzai čia puikiai auga ir jau ketvirtą mėnesį duoda derlių. Bet kai maisto produktų ėmė trūkti, čiabuviai suvartojo maistui tuos kukurūzus, kuriuos reikėjo pasėti. Padėtis dar labiau susikomplikavo todėl, kad labiausiai nuo bado nukentėjusių apylinkių gyventojai ėmė keltis į tas vietas, kur dar šiek tiek buvo maisto produktų, ir niokoti čia plantacijas. Taigi ir ten nieko neliko. Dabar jau niekas nedrįsta ką nors sodinti. O kam – kad paskui nuneštų vagys? Žmonės bejėgiškai sėdi kaimuose ir laukia kas bus.

Ekvatorinės Afrikos čiabuviams yra būdingas toks energijos trūkumas ir nesugebėjimas prisitaikyti prie sunkių aplinkybių, ir tai paverčia juos pasigailėjimo vertais padarais. Na gerai, plantacijų tiekiamo maisto nėra. Bet juk miške ir stepėse galima bandyti ieškoti mėsos. Dvidešimt peiliais ir ietimis ginkluotų vyrų gali apsupti šernų bandą ir nudobti bent vieną. Čionykščiai šernai nėra tokie pavojingi kaip Europoje. Bet badaujantys juodukai neranda tam jėgų, jie sėdi trobelėse ir laukia mirties, todėl, kad aplink badas. Šiuo atveju nepasakysi “Vargas išmoko”, greičiau: “Vargas atima protą”.

Girdėjau, jog vienas ponas bado rajone turi juodaodį medžiotoją, kuris anksčiau grįždavo iš miško su geru grobiu. Dabar, prasidėjus badui, užuot medžiojęs dar energingiau, jis tūno su kitais trobelėje, pasiryžęs kartu mirti iš bado, tuo tarpu kai galėtų juos išgelbėti panaudojęs pono tiekiamą amuniciją. Bananai ir maniokai yra maistas. Taigi, be jų negalima gyventi. Hipnotizuoti šios logikos, tenai, aukštupyje jie dabar miršta šimtų šimtais.

Albertas Šveiceris, Tarp Vandenų Ir Džiunglių

Tiesą pasakius šiuo autoriumi nereikia tikėti visai aklai, nes jis, šitiek metų jau išgyvenęs tarp čiabuvių sugeba kaltinti juos “šitokiu dideliu abejingumu svetimam (suprask ne iš savos genties) žmogui”, nes vienos genties čiabuvis jo paprašytas nepadėjo sergančiam kitos (tikėtina, kad genties-priešo) genties čiabuviui. Taigi, Šveiceris yra vokietis rašytojas, vargonų muzikantas, visą tai metęs ir krikščioniško gerumo pagautas įkūręs misijos ligoninę ties ekvatoriumi gydo vietinius ir skleidžia krikščionybę. Toks protingas ir toks kvailas vienu metu, koks gali būti tik tų laikų ūsorius vokietis. Su visa derama pagarba. Bet vokiškąjį  ”der Wille zur Macht“ tai jau tikrai turi – iš visiško nieko ir tik pastangų sukūrė milžinišką gydymo centrą. Taigi, aklai Šveiceriu tikėti nereikia, bet bendras tendencijas jis pastebi labai puikiai, ir ši citata, gal būt atmetus kai kurias detales, visai tinkama.

Iš karto kaip kontrapavyzdį šiai citatai (tarsi Šveicerio darbas nebūtų pakankamas kontrapavyzdys) prisiminiau Eloise Engle  ir Lauri Paananen, suomių autorių populiariosios istorijos veikaliuką “Žiemos Karas” ten jie rašo:

Dėl geografinės padėties ir istorijos suomio asmenybė labai sudėtinga. Kaprizingi, užsispyrę, dažnai paslaptingi individualistai, jie kilo, išaugo iš nežinomų šaknų, išrutuliodami savo kalbą, dialektus ir būdingas keistenybes. Jų išvaizdos bei temperamento įvairovė didesnė, nei tose šalyse, kur dešimteriopai daugiau gyventojų, todėl turistinio atviruko “šviesus mėlynakis suomis” nelaikytinas nacionalinio tipo atstovu.

Nepaisant keleto tipų suomių, pasiekusių šalį skirtingais keliais, apsigyvenusių vienoje teritorijoje ir ten pasilikusių, visiems būdingas nacionalinis bruožas sisu, laisvai verčiant reiškiantis valią ir lygiai taip pat atkaklumą. Pasiryžimas įveikti visus sunkumus žavus, tačiau kartais virsta erzinančiu užsispyrimu, Kaip tik šios savybės padėjo suomiams nugalėti daugybę politinių ir geografinių kliūčių. Užpuolus priešui, šios savybės tampa geriausiu suomių ginklu.

Ir tikrai, suomių Žiemos Karas tai ir įrodo, kad nepaisant nepalankaus jėgų santykio, visiškai nepalankaus apsirūpinimo, vien ryžto bei valios jėgos pakanka išgyventi ir nugalėti. Ką bebūtų. Beje, Musašis savojoje Penkių Žiedų Knygoje taip pat labai dažnai mini, kad tam, kad nugalėtum ryžtas yra būtina sąlyga. Tai štai šitiek kovos menai susiję su badu Afrikoje.

ir kas būtų pagalvojęs

Anot sertifikavimo įstaigos turim tokį vaizdą kandidatų į ekologinius ūkius:

kodėl mes sportuojame

Ne, ne todėl, kad prisideda keli metai gyvenimo (“Hóka-héy” yra labai ilga ir plati tema), bet todėl, kad ėjimas iki tualeto sukandus dantis yra nekažką kai tau 55. Tiesą pasakius, labai norėčiau, kad kineziologijos pagrindus man būtų dėstę mokykloje, nes visa tai atrasti ir (net ne viską teisingai) suprasti kainavo daugybę metų praktikos ir begalybę traumų…

žinduoliai viską mėgsta lyginti

“Mano draugę tu labiau paglostei nei mane” – nuolat priekaištingai sako man mūsų katės.

Žmonės irgi mėgsta lyginti. Labiausiai mėgiama mano palyginimo istorija – apie vieną tokią “primityvią” gentį Indijos džiunglėse, kuri taip ir vadindavosi “džiunglių karaliai”. Savo kalba, aišku. Nes turėjo viską ką tik galėjo įsivaizduoti, visą orą, visą vandenį, visus žvėris ir paukščius. Viską ko reikėjo išgyventi. Todėl gyvento turtingai. Iki kontakto su “civilizuotu” pasauliu. Ir per naktį po kontakto tapo didžiausiais skurdžiais visame pasaulyje – nes kišenės jų tuščios. Ir nėra ten ką įdėt. (Šitą mintį kelia ir M. Sahlins “Stone Age Economics”, bet konkreti istorija iš L. Šapošnikovos “Džiunglių keliais”).

Todėl aš irgi lyginu:

apie mėsos robotukus

Mūsuose kartais pasibaisima varžtelių proto galiomis, kartais net nesuvokiam kodėl jie taip. Bet ką, geriau pagalvojus, galima drąsiai sakyti, kad jau daugiau nei du tūkstančius metų žmonės vykdo savo rūšies selekcinę atranką. Sudegina, sušaudo ir kitaip sunaikina tuos kurie juos erzina, iš esmės tuos, kurie kelia klausimus ar kitaip rodo galvojimo apraiškas. Na, po šitiekos metų rezultatai jau tikrai turi matytis. Liūdna ar patogu?

dėmesio! čia ir dabar.

Kas bendro tarp vonios lubų dažymo, grojimo būgnu, dvikovos kardais ir vandens sėmimo stovint ant vandenin įmesto rąsto? Labai paprasta. Dėmesys. Kai tik dėmesį permetu į ką nors konkretaus – įkrentu vandenin, nukrentu nuo vonois krašto, nusigroju ir praleidžiu kirtį. Ir viskas vienu metu, o jei, priešingai, jau šiek tiek pramokau, priimu visą transliuojamą aplinką ir nieko konkretaus neišskiriu, grubiai tariant – semdamas vandenį negalvoju kaip čia “dabar paleisiu tą medį už kurio laikausi, pakelsiu puodą, perststysiu koją… pliumpt…”.

Tai tiek. Ir, kaip brangioji sako: į mišką reikia važiuoti kai geras oras, o ne kai savaitgalis.

jeigu reikėtų

parinkti nuotrauką labiausiai atspindinčią mane, pagalvojau. Dar šiek tiek pagalvojau ir prisiminiau tą kuri ir yra atsakymas. Štai ji:

Vidurys Olandijos, pernai rugsėjis. Yra oranžinės, yra plyta ir yra dviratis, numintos dvi savaitės, vidurys kelionės. Tiksliai aš.

tai, kas negerai su ta “EKO”

Nene, aš ne prieš saugoti planetą ir ten visa kita. Bet kodėl man iš esmės nepatinka EKO-betkas. Net atmetus visą marketingistų sugeneruotą mėšlą.

Yra du dalykai. Didelis ir mažas. Mažas: pirkdamas (taip, pirkdamas) EKO-muilą jautiesi atlikęs savo “pareigą” planetai, visatai, whatever ir tada ramia sąžine gali įsijungti savo 5kW vaizdo plokštę tik tik grįžęs namo.

Didelis dalykas kiek neapčiuopiamesnis, bet realiai tai viskas dėl jo ir kyla. Pati mintis, kad gamtą reikia saugoti kyla todėl, kad nesijaučiame gamtos dalimi, priešingai, yra tokia sena figniūšatina, kad kažkuriuo momentu žmogus sugalvojo, kad gamta (planeta, visata, whatever) yra Dievo sukurtas žaisliukas-dovanėlė specialiai žmogui. Iš to, kad Dievas yra tobulas ir panašių prielaidų gaunasi mintis, kad ką bedarytų žmogus su tuo žaisliuku – vis tiek jo nesulaužys. Na rimtai, pakankamai sunkiai įsivaizduojama mūsų gyvenimo būdu mintis, kad rytoj viskas suges ir nebeveiks.

Taigiva, mano ekopakaitalas yra “Dieviškojo” mąstymo pašalinimas iš vargšės savo galvelės (negaliu teigti kad jau taip yra, pernelyg storas kultūrinis sluoksnis slegia), bet jau vien šito reikaliuko suvokimas yra daug. Neperku naujo akumo mašinai kas 3 metus ne todėl, kad noriu tą gamtą saugoti, o bet todėl, kad aš esu gamta.