(…) Mes ilgimės “mechaninių modelių”, padovanotų mums žmonių, kurie moka elgtis kaip to reikalauja iš anksto apibrėžti santykiai, užuot mėginę nustatyti tų žmonių santykius pagal tai, kaip jie bendrauja tarpusavyje. Mums daug mielesnė aristoteliškoji “socialinės struktūros” logika, kurią paveldėjome iš scholastinių daktarų (…), tam tikras vaidmuo kiekvienam statusui ir kiekvienam savo vietoje esančiam žmogui. Mes esame maldininkai, besimeldžiantys Terminui, ribas žyminčių akmenų dievui.

(…) Mums sunku įsivaizduoti, kad reikšmės, kitaip sakant, kultūros, lygmeny buvimas ir veiksmas (being and action) gali būti sukeisti vietomis.

(…) Įprasta manyti, kad draugai visada padės vienas kitam: veiksmą iš anksto nurodo santykis. (…) Tas, kuris padeda tau iš tikrųjų yra draugas – ryšį netgi labiau sukuria veiksmas nei veiksmą laiduoja ryšys.

Marshall sahlins, Istorijos salos.

Visai galima būtų sakyti, kad mūsuose buvimas su veiksmu išties sukeisti vietomis. Esu blogeris (santa Determinizmas) todėl turiu bloginti. Truputi atsiduoda pernykšte silke, visad labiau mėgstu: važinėju dviračiu, todėl esu dviratininkas. Neapsivers jisai, bet žinojimas būna plyšys, per kurį galima kartais ir išlįsti. Ten.

- Noras žudyti (nors iš tikro vadinčiau – naikinti) kažkokiu būdu ir kažkuriuose taškuose sulimpa su motinišku (apsaugos?) instinktu. Visai tikėtini taškai – nuosavybė (pagalvojus, kad kiaunė ateis vogti mano katino maisto man visai instinktyviai kyla pirma mintis – čiupti šautuvą) ir augintiniai, galimas daiktas hipertrofuotas noras dominuoti (mitas apie pasaulį sukurtą išskirtinai žmogui: imk jį, dauginkis, ir daryk su juo ką nori) virstantis į aukščiausią dominavimo formą – žudymą. Labiau linkstu prie motiniškų instinktų – kitų analogų gamtoje nežinau.

- kažkas dar.

Užbrauzinu ant, tarkim,  straipsnio. Iš esmės užkliūna ne tai, kad civilizuotame ir moderniame XXI a. pasaulyje, kur visi nešasi ant kaklo po gražią muziką grojantį Ipuodą, vis dar yra piratų. Užkliūna tai, kad tie patys, besimušantys į krūtinę ir su sakraliomis ašaromis akyse kartojantys “civilizacija. konstitucija. žmogaus teisės”  ir kitą panašų briedą iš vergų mitologinių knygučių, rašo apie tai, kad piratus reikia tyliai, gražiai ir be teismo naikinti. Nes jeigu būtų teismas, tai juos gali išteisinti. Labiausiai atkreipiu dėmesį į civilizuoto modernaus žmogaus, kuris rašė ir vertė tą straipsnį toną. Ramų, gražų toną, tokį, kokiu vaikams prieš miegą seka pasaką.

Kalbant kovos menų kalba, tai būtų akimirka, kai pirmąkart pastebi savęs link judantį kardą. Jei imsi galvoti tik apie tai, kaip atremti kirtį, tavo protas sustings kaip tik toje kardo padėtyje, tavo judesys liks neužbaigtas, o tu būsi pakirstas priešininko. Štai ką reiškia sustoti.

Tačiau jei tu matai savęs link judantį kardą, o tavo protas nėra sulaikytas to veiksmo ir tu sutinki artėjančio kardo ritmą, jei nemąstai apie kirtį priešininkui ir tavyje nėra jokių minčių ar nusistatymų, jei tą akimirką, kuria regi skriejantį kardą, tavo protas nėra nė kiek varžomas, o tu pats judi tvirtai ir perimi kardą, tas kardas, kuris rengėsi tave pakirsti, taps tavo paties ir palaipsniui taps kardu, kuris pakirs tavo priešininką.

Takuan Soho “Nesupančiotas protas”

Visada būdavau ir tebesu kiek netvarkingas kerėpla. Ir puodeliai duždavo iki tol, kol pašalinau iš galvos nuostatą, kad krentantis puodelis jau yra sudužęs.  Kaip tik nuo tos akimirkos ranka pati, be jokių apmąstymų išsitiesia ir pagauna krentantį puodelį, krentančią stiklinę, kitą krituolį (paskutinį sykį tai buvo nuriedėjęs nuo stalo apelsinas). Tik tada kai jau turiu puodelį savo rankoje iš paskos atslenka mąstymas ir suvokimas.