(…) upės aukštupyje siaučia badas. (…) Svarbiausioji tokio smarkaus bado priežastis yra lietūs, kurie nesiliovė visą 1924-ųjų metų sausajį periodą. Jie neleido išdžiūti iškirstam miškui, ir todėl jo nebuvo galima sudeginti. O čia įprasta sodinti tik ten, kur buvo išdegintas miškas. Deginant sunaikinami medžiai ir krūmai, o žemė patręšiama pelenais. Jeigu lietūs to neleidžia padaryti, tai niekas ir nesodinama, nesvarbu, kokios bus pasekmės. Taip atsitiko ten, aukštupyje, tas pats buvo ir pas mus. Mūsų apylinkėje, kai lietūs baigėsi net nebuvo bandyta kirsti miško.

Tačiau veisti plantacijas lietui lyjant nėra taip jau visiškai neįmanoma, lietus tik apsunkina darbą. Jei negalima sudeginti medžių ir krūmų, reikia sudėti juos į krūvas ir sodinti laisvose vietose tarp kamienų ir šakų krūvų, Kadangi tam nebuvo ryžtasi, tai dabar nebeliko plantacijų kurios duoda derlių.

(…) Jeigu, ištikus bado pavojui, būtų buvę laiku susirūpinta ir pasisodinta kukurūzų, tai nebūtų susidariusi tokia bloga padėtis kaip dabar. Kukurūzai čia puikiai auga ir jau ketvirtą mėnesį duoda derlių. Bet kai maisto produktų ėmė trūkti, čiabuviai suvartojo maistui tuos kukurūzus, kuriuos reikėjo pasėti. Padėtis dar labiau susikomplikavo todėl, kad labiausiai nuo bado nukentėjusių apylinkių gyventojai ėmė keltis į tas vietas, kur dar šiek tiek buvo maisto produktų, ir niokoti čia plantacijas. Taigi ir ten nieko neliko. Dabar jau niekas nedrįsta ką nors sodinti. O kam – kad paskui nuneštų vagys? Žmonės bejėgiškai sėdi kaimuose ir laukia kas bus.

Ekvatorinės Afrikos čiabuviams yra būdingas toks energijos trūkumas ir nesugebėjimas prisitaikyti prie sunkių aplinkybių, ir tai paverčia juos pasigailėjimo vertais padarais. Na gerai, plantacijų tiekiamo maisto nėra. Bet juk miške ir stepėse galima bandyti ieškoti mėsos. Dvidešimt peiliais ir ietimis ginkluotų vyrų gali apsupti šernų bandą ir nudobti bent vieną. Čionykščiai šernai nėra tokie pavojingi kaip Europoje. Bet badaujantys juodukai neranda tam jėgų, jie sėdi trobelėse ir laukia mirties, todėl, kad aplink badas. Šiuo atveju nepasakysi “Vargas išmoko”, greičiau: “Vargas atima protą”.

Girdėjau, jog vienas ponas bado rajone turi juodaodį medžiotoją, kuris anksčiau grįždavo iš miško su geru grobiu. Dabar, prasidėjus badui, užuot medžiojęs dar energingiau, jis tūno su kitais trobelėje, pasiryžęs kartu mirti iš bado, tuo tarpu kai galėtų juos išgelbėti panaudojęs pono tiekiamą amuniciją. Bananai ir maniokai yra maistas. Taigi, be jų negalima gyventi. Hipnotizuoti šios logikos, tenai, aukštupyje jie dabar miršta šimtų šimtais.

Albertas Šveiceris, Tarp Vandenų Ir Džiunglių

Tiesą pasakius šiuo autoriumi nereikia tikėti visai aklai, nes jis, šitiek metų jau išgyvenęs tarp čiabuvių sugeba kaltinti juos “šitokiu dideliu abejingumu svetimam (suprask ne iš savos genties) žmogui”, nes vienos genties čiabuvis jo paprašytas nepadėjo sergančiam kitos (tikėtina, kad genties-priešo) genties čiabuviui. Taigi, Šveiceris yra vokietis rašytojas, vargonų muzikantas, visą tai metęs ir krikščioniško gerumo pagautas įkūręs misijos ligoninę ties ekvatoriumi gydo vietinius ir skleidžia krikščionybę. Toks protingas ir toks kvailas vienu metu, koks gali būti tik tų laikų ūsorius vokietis. Su visa derama pagarba. Bet vokiškąjį  ”der Wille zur Macht“ tai jau tikrai turi – iš visiško nieko ir tik pastangų sukūrė milžinišką gydymo centrą. Taigi, aklai Šveiceriu tikėti nereikia, bet bendras tendencijas jis pastebi labai puikiai, ir ši citata, gal būt atmetus kai kurias detales, visai tinkama.

Iš karto kaip kontrapavyzdį šiai citatai (tarsi Šveicerio darbas nebūtų pakankamas kontrapavyzdys) prisiminiau Eloise Engle  ir Lauri Paananen, suomių autorių populiariosios istorijos veikaliuką “Žiemos Karas” ten jie rašo:

Dėl geografinės padėties ir istorijos suomio asmenybė labai sudėtinga. Kaprizingi, užsispyrę, dažnai paslaptingi individualistai, jie kilo, išaugo iš nežinomų šaknų, išrutuliodami savo kalbą, dialektus ir būdingas keistenybes. Jų išvaizdos bei temperamento įvairovė didesnė, nei tose šalyse, kur dešimteriopai daugiau gyventojų, todėl turistinio atviruko “šviesus mėlynakis suomis” nelaikytinas nacionalinio tipo atstovu.

Nepaisant keleto tipų suomių, pasiekusių šalį skirtingais keliais, apsigyvenusių vienoje teritorijoje ir ten pasilikusių, visiems būdingas nacionalinis bruožas sisu, laisvai verčiant reiškiantis valią ir lygiai taip pat atkaklumą. Pasiryžimas įveikti visus sunkumus žavus, tačiau kartais virsta erzinančiu užsispyrimu, Kaip tik šios savybės padėjo suomiams nugalėti daugybę politinių ir geografinių kliūčių. Užpuolus priešui, šios savybės tampa geriausiu suomių ginklu.

Ir tikrai, suomių Žiemos Karas tai ir įrodo, kad nepaisant nepalankaus jėgų santykio, visiškai nepalankaus apsirūpinimo, vien ryžto bei valios jėgos pakanka išgyventi ir nugalėti. Ką bebūtų. Beje, Musašis savojoje Penkių Žiedų Knygoje taip pat labai dažnai mini, kad tam, kad nugalėtum ryžtas yra būtina sąlyga. Tai štai šitiek kovos menai susiję su badu Afrikoje.

Ne, ne todėl, kad prisideda keli metai gyvenimo (“Hóka-héy” yra labai ilga ir plati tema), bet todėl, kad ėjimas iki tualeto sukandus dantis yra nekažką kai tau 55. Tiesą pasakius, labai norėčiau, kad kineziologijos pagrindus man būtų dėstę mokykloje, nes visa tai atrasti ir (net ne viską teisingai) suprasti kainavo daugybę metų praktikos ir begalybę traumų…

Žmonės irgi mėgsta lyginti. Labiausiai mėgiama mano palyginimo istorija – apie vieną tokią “primityvią” gentį Indijos džiunglėse, kuri taip ir vadindavosi “džiunglių karaliai”. Savo kalba, aišku. Nes turėjo viską ką tik galėjo įsivaizduoti, visą orą, visą vandenį, visus žvėris ir paukščius. Viską ko reikėjo išgyventi. Todėl gyvento turtingai. Iki kontakto su “civilizuotu” pasauliu. Ir per naktį po kontakto tapo didžiausiais skurdžiais visame pasaulyje – nes kišenės jų tuščios. Ir nėra ten ką įdėt. (Šitą mintį kelia ir M. Sahlins “Stone Age Economics”, bet konkreti istorija iš L. Šapošnikovos “Džiunglių keliais”).

Todėl aš irgi lyginu:

Tai tiek. Ir, kaip brangioji sako: į mišką reikia važiuoti kai geras oras, o ne kai savaitgalis.

Vidurys Olandijos, pernai rugsėjis. Yra oranžinės, yra plyta ir yra dviratis, numintos dvi savaitės, vidurys kelionės. Tiksliai aš.

Yra du dalykai. Didelis ir mažas. Mažas: pirkdamas (taip, pirkdamas) EKO-muilą jautiesi atlikęs savo “pareigą” planetai, visatai, whatever ir tada ramia sąžine gali įsijungti savo 5kW vaizdo plokštę tik tik grįžęs namo.

Didelis dalykas kiek neapčiuopiamesnis, bet realiai tai viskas dėl jo ir kyla. Pati mintis, kad gamtą reikia saugoti kyla todėl, kad nesijaučiame gamtos dalimi, priešingai, yra tokia sena figniūšatina, kad kažkuriuo momentu žmogus sugalvojo, kad gamta (planeta, visata, whatever) yra Dievo sukurtas žaisliukas-dovanėlė specialiai žmogui. Iš to, kad Dievas yra tobulas ir panašių prielaidų gaunasi mintis, kad ką bedarytų žmogus su tuo žaisliuku – vis tiek jo nesulaužys. Na rimtai, pakankamai sunkiai įsivaizduojama mūsų gyvenimo būdu mintis, kad rytoj viskas suges ir nebeveiks.

Taigiva, mano ekopakaitalas yra “Dieviškojo” mąstymo pašalinimas iš vargšės savo galvelės (negaliu teigti kad jau taip yra, pernelyg storas kultūrinis sluoksnis slegia), bet jau vien šito reikaliuko suvokimas yra daug. Neperku naujo akumo mašinai kas 3 metus ne todėl, kad noriu tą gamtą saugoti, o bet todėl, kad aš esu gamta.

(…) Mes ilgimės “mechaninių modelių”, padovanotų mums žmonių, kurie moka elgtis kaip to reikalauja iš anksto apibrėžti santykiai, užuot mėginę nustatyti tų žmonių santykius pagal tai, kaip jie bendrauja tarpusavyje. Mums daug mielesnė aristoteliškoji “socialinės struktūros” logika, kurią paveldėjome iš scholastinių daktarų (…), tam tikras vaidmuo kiekvienam statusui ir kiekvienam savo vietoje esančiam žmogui. Mes esame maldininkai, besimeldžiantys Terminui, ribas žyminčių akmenų dievui.

(…) Mums sunku įsivaizduoti, kad reikšmės, kitaip sakant, kultūros, lygmeny buvimas ir veiksmas (being and action) gali būti sukeisti vietomis.

(…) Įprasta manyti, kad draugai visada padės vienas kitam: veiksmą iš anksto nurodo santykis. (…) Tas, kuris padeda tau iš tikrųjų yra draugas – ryšį netgi labiau sukuria veiksmas nei veiksmą laiduoja ryšys.

Marshall sahlins, Istorijos salos.

Visai galima būtų sakyti, kad mūsuose buvimas su veiksmu išties sukeisti vietomis. Esu blogeris (santa Determinizmas) todėl turiu bloginti. Truputi atsiduoda pernykšte silke, visad labiau mėgstu: važinėju dviračiu, todėl esu dviratininkas. Neapsivers jisai, bet žinojimas būna plyšys, per kurį galima kartais ir išlįsti. Ten.

- Noras žudyti (nors iš tikro vadinčiau – naikinti) kažkokiu būdu ir kažkuriuose taškuose sulimpa su motinišku (apsaugos?) instinktu. Visai tikėtini taškai – nuosavybė (pagalvojus, kad kiaunė ateis vogti mano katino maisto man visai instinktyviai kyla pirma mintis – čiupti šautuvą) ir augintiniai, galimas daiktas hipertrofuotas noras dominuoti (mitas apie pasaulį sukurtą išskirtinai žmogui: imk jį, dauginkis, ir daryk su juo ką nori) virstantis į aukščiausią dominavimo formą – žudymą. Labiau linkstu prie motiniškų instinktų – kitų analogų gamtoje nežinau.

- kažkas dar.