laivyba

Nori pamatyt laivą iš šono – teks skrist už borto. Niekaip kitaip.

3

Vienas nugaros nervas man sako, kad grandininiai laiškai, spamas ir mūsiškė kultūra visiškai tampriai susiję. Kol kas ne visai supratau kodėl laiškai.

XXI a. ir teisingumas

Viena kita ausim laiks nuo laiko paklausant apie lokalines kaimo šachmatų partijas ir aistringas prakalbas apie linčą, teisę ir teisingumą…

Užbrauzinu ant, tarkim,  straipsnio. Iš esmės užkliūna ne tai, kad civilizuotame ir moderniame XXI a. pasaulyje, kur visi nešasi ant kaklo po gražią muziką grojantį Ipuodą, vis dar yra piratų. Užkliūna tai, kad tie patys, besimušantys į krūtinę ir su sakraliomis ašaromis akyse kartojantys “civilizacija. konstitucija. žmogaus teisės”  ir kitą panašų briedą iš vergų mitologinių knygučių, rašo apie tai, kad piratus reikia tyliai, gražiai ir be teismo naikinti. Nes jeigu būtų teismas, tai juos gali išteisinti. Labiausiai atkreipiu dėmesį į civilizuoto modernaus žmogaus, kuris rašė ir vertė tą straipsnį toną. Ramų, gražų toną, tokį, kokiu vaikams prieš miegą seka pasaką.

11044

būna

Su visa derama pagarba agnosticizmui, bet numatantys sapnai (nemėgstu šitam kontekste žodžio “pranašiški”) dažnėja. Ne viskas taip paprasta kaip atrodo primityviuose modeliuose.

XXI a. ir pienas

Ir noriu dar kartą viešai padėkoti mūsų laikų chemijos pramonei. Išsiverdu rytinės kavos, o daugiau nei savaitės senumo pienas šaldytuve toks pats saldus ir gardus kaip ir ką tik iš parduotuvės.

apie bruožus

Vienas išskirtinių mūsų Kultūros (globaliai, žemdirbių) bruožų – mes Primygtinai žinome kaip daryti Teisingai.

krintančių daiktų gaudymas

Kalbant kovos menų kalba, tai būtų akimirka, kai pirmąkart pastebi savęs link judantį kardą. Jei imsi galvoti tik apie tai, kaip atremti kirtį, tavo protas sustings kaip tik toje kardo padėtyje, tavo judesys liks neužbaigtas, o tu būsi pakirstas priešininko. Štai ką reiškia sustoti.

Tačiau jei tu matai savęs link judantį kardą, o tavo protas nėra sulaikytas to veiksmo ir tu sutinki artėjančio kardo ritmą, jei nemąstai apie kirtį priešininkui ir tavyje nėra jokių minčių ar nusistatymų, jei tą akimirką, kuria regi skriejantį kardą, tavo protas nėra nė kiek varžomas, o tu pats judi tvirtai ir perimi kardą, tas kardas, kuris rengėsi tave pakirsti, taps tavo paties ir palaipsniui taps kardu, kuris pakirs tavo priešininką.

Takuan Soho “Nesupančiotas protas”

Visada būdavau ir tebesu kiek netvarkingas kerėpla. Ir puodeliai duždavo iki tol, kol pašalinau iš galvos nuostatą, kad krentantis puodelis jau yra sudužęs.  Kaip tik nuo tos akimirkos ranka pati, be jokių apmąstymų išsitiesia ir pagauna krentantį puodelį, krentančią stiklinę, kitą krituolį (paskutinį sykį tai buvo nuriedėjęs nuo stalo apelsinas). Tik tada kai jau turiu puodelį savo rankoje iš paskos atslenka mąstymas ir suvokimas.

apie vojerizmą, rakto skylutes ir nudistų pliažą

Gal pradedam nuo galo, ką?

Nudistų pliaže visi vaikšto nuogi, bet iš to problemos nedaro. Juk čia požiūrio reikalas, galų gale. Jei į nudistų pliažą ateina ne nudistas, vėlgi  – jei jam viskas gerai – problemos nėra. Ar kerta jis tą pliažą pėstute, ar atsigula pasideginti – jeigu jam tinka, ir jeigu jis pats niekam netrukdo – kokios gi bėdos, a?

Rakto skylutę turim kiekvienas. Turbūt ir ne po vieną. Kartais ji virsta diafragma, kiek noriu tiek parodau, bet istorija ta pati kaip ir nudistų pliaže – normalūs žmonės su normaliomis mintimis nesusinepatogina praeidami pro kaimyno rakto skylutę. Viskas juk nuo požiūrio kampo priklauso.

Bėda, siena, riba šiais abiem atvejais atsiranda tada, kai pasirodo keistuolis. Pavadinkim taip. Su keistomis mintimis. Toks, kuriam nudistų pliažas – nenormalus dalykas. O jis ten ir neina. Jis žiūri iš už persirengimo būdelės kampo. Ta pati riba, siena ar kaip ją pavadint – kai kaimynui trukdo mano rakto skylutė. Rimtai. Praktiškai buvau šokiruotas, bet kiekvieną kartą sutikęs vieną tokį pavažiavusį kaimyną išklausau – kaip man reikia užklijuoti savo rakto skylutę. Užklijavau, be bajerio.

Turim ir tokių virtualių keistuolių. Kurie jaučiasi virtualūs vojeristai. Bet čia jau jų pačių reikalas, jų vidinės sienos – tik būna keista tai kiekvieną kartą skaityti – kai jau įprastuose kasdieniniuose, tokiuose kurios patiriam kiekvienas, dalykuose žmogus pradeda matyti rakto skylutes, langus, užtrauktas užuolaidas, plyšelius.

Požiūrio kampas, pasikartosiu.

jie

Ties penkta ryto ateina pilnaties Sapnai. Pusšeštos griūva molbertas, katė ateina pamurkt šallia savo “čia ne aš, aš geras kačiukas, aš nieko nepadariau”, tada aš išverčiu arbatinuką su arbata ir kūlvirsčia rituosi iki rankšluosčio ir atiedu atgal valyti. Kaip tik tuo metu net nepastebimai užgriūva sapnai ir, kas geriausia tokios pusiaumiegės būsenos, jų aiškinimai. Šitoj vietoj visiškai sutinku su senuku Fromm’u. Keista, bet būnant toje pačioje pusiaumiegėje būnu kaip mažas vaikas – manęs nešokiruoja tai ką prisapnavau. Reiškia apsilpęs šablonavimo mechanizmas. Tas nėr blogai.

“Stoviu moteriai su dalgiu (vagiančiai mano žolę) įrėmęs peilį į gerklę, ji kilst dalgį – papjaut nori – aš stipriau įremiu peilį. Pasidavė. Giminės ir artimieji ją labai sočiai maitino pasisodinę prie stalo, ji buvo labai susigėdus.”

“Senovinę sentikių bažnyčią iškėlė į rūsį, vietoj jos dabar klubas. Rūsin nusidriekus eilė, atstovim, atsisėdam už mokyklinių staliukų. Trumpam. Ramu.”

Dar tečias išrišantis šitus du, bet čia jau perdėm asmeniška. Keista, bet užrašius šituos išlindo ir vakarykščiai. Ehem.