atradau

Tai yra ne atradau. Atrado jau senai – architektai, garso aparatūros inžinieriai, muzikantai ir mano kaimynas. Aš tik suvedžiau galus ir kaip tai veikia.

Žemo dažnio patrankai reikia: gero subwooferio, blogos muzikos (koks tai labai nekoks bumbum, bet reikiamo dažnio) ir didelių lubų arba grindų. Siena irgi tiktų kaip rezonatorius.

pusiau juokais pusiau rimtai.

šaunu

“Krizę išgelbėjo Kedys, Kedį išgelbėjo LANVA” (C).

Taip ir gyvenam.

klausimas apie…

Viskas paprasčiau negu paprasta. Reikia bėgioti. Jau esu sakęs, kad bėgimas surikiuoja mintis ir iš “ten kažkur” iššoka paruošti klausimai. Turbūt tokia fiziologija, bet nesu įsitikinęs.

Maždaug antrame kilometre, bet po devynerių mėnesių pjaustymo analitinėmis priemonėmis ir varganų bandymų sintezuoti tiesiog ėmė ir iššoko “viso to” kompiliacija:

“Jeigu sapnuodamas supranti, kad sapnuoji – pabusti, ar pasinaudojus tuo supratimu sapnuoti toliau tai ką nori?”

Deja, absoliučiai jokie kriterijai šitame taške neegzistuoja, todėl negalima vertinti nei “geriau” nei “teisingiau” nei kitokiais būdais – jų (tų būdų) tiesiog nėra. Yra tik pasirinkimas ir “ramybės” taškas.

Maždaug septintame kilometre iššoka palyginimas su samurajų pasaulio supratimu. Turbūt reikia dėlioti tagus ant bėgant gimusių postų, grynai statistikai.

hjuminz

Štai vieno dalyko nesuprantu jau daug daug metų: pralaimėjęs dvikovą, tarkim, briedis paklauso savo (kaip mes norim tikėti) instinktyvaus racionalumo ir spūdina šalin pabrukęs uodegą – visa savo povyza pripažindamas pralaimėjimą. Dvikojis atkištanykštis – priešingai – pralaimėjęs dvikovą visu kuo – žodžiais ir povyza provokuoja jį (būkim sąžiningi) pribaigti. Žvėrių pasaulyje mirtinų dvikovų nėra. Hjuminsų – pasitaiko, dažnai. Kvailybė, garbė, išdidumas, štoli…

meluok meluok

Meluok man mano mielas, meluok. Meluok šventą melą, kad aš ne iš mėsos. Meluok melą, kad nuo beždžionės mane skiria kažkoks esminis dieviškas skirtumas. Meluok saldų melą, kad aš ne evoliucijos produktas. Meluok man melą, kad aš ir į mane panašūs buvo sukurti kokiam nors šventam tikslui, tik turi jį surasti. Ir ieško. Meluok man gražiai ir sklandžiai, kad nulydžiu gražią merginą akimis tik todėl, kad tai gražu, meluok meluok, kad tai ne joks ne instinktas, įtikinėk mane, kad aš ne genetinės medžiagos nešėjas. Nepaisyk akis badančių faktų, pasirink tik tuos, kurie tinka prie tavo melo. Meluok mano ištroškusioms melo ausims, nuramink ir įtikink mane. Skiesk, kad aš esu asmenybė ir tai svarbiausia. Meluok, mielas mano, meluok. Perkaitusi nuo alinančios kaitros galva taip trokšta vėsaus tavo melo medaus. Jokiu būdu neatskleisk tiesos, mielas mano selektyvus prote…

tarpai tarp sakinių

Dar mokyklos laikais, pamenu, gerai perkandau asocijacijų/vaizdinių sistemą patikusią mokytojai ir už kūrinių interpretacijas pradėjau gauti taškus. Tik giliai smegninėj neapleido absurdo pojūtis, vaizdavausi, kad tuos briedus “autorius čia norėjo pasakyti…” girdi ir pats autorius… Vaizduotė šiek tiek piešė ką tas autorius apie visas šias interpretacijas pasakytų. Turbūt išbraukus necenzūrą liktų beveik nieko.

Dabar kai suskaičiau daug Voneguto – pastačiau jį savo atskaitoje prie humanistų, turbūt iš karto po Enšteino. Teko girdėti ir kitų interpretacijų – kaip jis esą karštai nekentė žmonijos. Padiskutuojam ta tema retkarčiais. Bet esmė vėlgi – mano teorija – empatija neįmanoma iš principo. Nes taip jau gaunasi, kad vienas ir tas pats sąskambis/vaizdinys/etc man ir mano draugui gali reikšti visai skirtingus dalykus. Būna taip, visa satyra tarp eilučių praskipinama ir suskaitomas tik eilučių turinys. Kodėl – nežinau. Štai man kažkada kažkas sakė, kad esu rašęs odę ekologijai. Nesiginčijau, kaip nesiginčiju ir su tais, teigiančiais, kad suvirinęs metalinį bybuką buvau piktas diedas. Tik mintyse nusišypsau. Juk rašau taip, kad net po k metų perskaitęs atgaminu įvykio detales ir emocinę būseną. Na negi pradėsiu adaptuoti. Bajkos.

Meistrai

Bandžiau skaityti vieno tokio Zen Meistro knygą… “Zen Kompasas”… Tarkim, kietai dantis sukandęs skipinau (dėl nelogiškumų bei Okamo skustuvo nupjautų vietų) porą vertėjų įžangų, dar kažkurią. Prisikasiau iki teksto. Ir jau antrame puslapyje:

Prieš šimtmečius, kai žmogus įsigeisdavo mėsos, jis eidavo į girią ir – pykšt! – lanku bei strėle nusišaudavo <…> Gaišdamas gyvūnas, matyt, galėdavo bent šiek tiek nutuokti kas vyksta: “Eech! Tas žmogus mane suvalgys! Bet kitame gyvenime gal aš jį prigriebsiu!”

Maždaug šitoje vietoje garsiai paukšteldamas užverčiu knygą ir dedu ją į šalį. Kaip ne kaip, meistras ar ne, bet kalbos naglu snukeliu apie briedžio religinius įsitikinimus – ne mano jėgoms. Ypač ne mano jėgoms kalbos apie briedžio tikėjimą reinkarnacija. Kaip ten bebūtų rekomenduočiau atitinkamiems asmenims paskaityti biologijos ir dar visokių kitokių nuobodžių knygučių. Sako padeda. Bent jau bendram išsilavinimui. Gerumu kvailumo neatpirksi.

duoklė

Laikas jau eilinę duoklę madai atiduot. Pavartau vartojamų produktų etiketes, paskaičiuoju e raides jose. Tiesiog baisu kiek anų daug. Paskutinis susidūrimas su žuvimi tokia – nototenija – baigėsi šiokiais tokiais nemalonumais (jaučiuosi kaip po gero vakarykščio, katė jaučiasi dar blogiau – normalu, mūsų masių santykis 18.5, o apžoriukė surijo tik dukart mažiau už mane). Ir nesistebiu – jau vien pavadinime radau e raidę. Taip ir turėjo būti, nuodas visgi. Dar daugiau – šios žuvies kraujyje ir antifrizas, pasirodo, yra. Antifrizas irgi baisus žodis. O dar turbūt ir laivas jas žvejojęs irgi dyzeliu varomas… Štai taip ir gyvenam, raides mokomės, pletkais tikim. Nieko nepadarysi, kaip sakė vienas žymus žmogus.

eksperimentai

Atrodo, kad vienas barzdotas dėdė tikrai bus suklydęs. Šitoj planetoj dominuojanti atkištanykščių rūšis nepasižymi tam tikrom savybėm, kurios jai buvo priskirtos iš anksto. Va, geras pavyzdys: kasdien bent po tris keturis kartus per dieną pro mane prakrypuoja vyrukas, atkištanykštis, tempiantis medinius europadėklus. Matyt jais kūrena, šildosi, gal šiaip parduoda. Žodžiu – kažkokia nauda. Bet neša, nabagas, juos ant kupros. Po du iškart bandė panešt. Du sunku. Tada bandė taip: paneša penkis metrus vieną, padeda, grįžta prie antrojo, patempia kiek tą, tada vėl pirmą. Matyt nepatiko. Dar bandė du vieną ant kito susiverst ant kupros. Irgi, matyt, sunku. Tai dabar metė bandymus ir nešioja vėl po vieną. Baisiai įdomu stebėt. Ypač įdomu todėl, kad ratą žmonija išrado prieš kiek ten tūkstančių metų?..

Dar vienas eksperimentas vyksta kaip tik šiuo metu, bet jau pagal dabartinius rezultatus atkištanykščiai viršijo visus lūkesčius. Mane draugas ramina, kad to ir reikėjo tikėtis, bet aš tikriausiai šiek tiek naivokas. Bus daugiau, matyt.

apie doktrinas

Didelis poreikis turėti orientacijos sisemą paaiškina faktą, dėl kurio sukas galvas daugelis žmogaus tyrinėtojų, – kodėl žmonės taip lengvai susižavi iracionaliomis doktrinomis – ar jos būtų politinės, religinės, ar dar kokios, – kai tam, kuris nepaklūsta jų įtakai, jos atrodo nieko vertos. (…) Žmogus turbūt taip nepasiduotų įtaigai, jei jam nebūtų taip gyvybiškai svarbi rišli orientacijos sistema. Kuo labiau ideologija pretenduoja duoti atsakymus į visus klausimus, tuo ji patrauklesnė; čia gali slypėti priežastis, kodėl iracionalumas ar net akivaizdžiai pamišėliško mąstymo sistemos gali taip lengvai patraukti žmonių protus.

Erich Fromm “Žmogaus destruktyvumo anatomija”

Pakankamai įtikinama nuomonė apie įvairių nelogiškų bzikų populiarumą: eko, ufo, mokslas ir kitos religijos (mokslas – “tikėjimo mokslu” kontekste, ne naudojimosi mokslu).

Dar: Fromm’as pastato meilę Tėvynei ir religiją į vieną gretą (tikslios citatos neatkasu, kažkur I tome): tėvai siunčia savo sūnus mirti (kas prieštarautų sveikam protui) kare “už Tėvynę” ne iš neapykantos. Iš fanatiškos meilės jai.