tas naujas gyventojas

Išvaizda – jė, garsas jė jė :)

priklausomybės kiekis

Priklausomybės tinklui kiekis matuotinas atvirkštiniu ištveriamų parų be ineto skaičiumi. Kiek svarbesnis pastebėjimas – jei jau yra poreikis matuotis, tai priklausomybė jau čia. Šalia. Sėdi, padla, ir žiūri pakaušin. Bet, kaip ten bebūtų – pora parų rašalo ir juodo fizinio krūvio jokiai galvai dar nepakenkė. O dar ir optinį kabelį į namus įvedė… :)

varėm žiemužę

Ne tai, kad ji man nepatinka. Patinka. Ir dar kaip. Ypaš kai galim braidyt po sniegą susmigus iki pusės. Čia vakar. Bet viskam savas laikas, todėl ir varėm.

Read the rest of this entry »

apie

Ėjom miesto centre, iš galo mus aplenkė maždaug trylikamečių būrelis. Labai įstrigo girdėtos nuotrupos: “aš nekenčiu Lietuvos, aš nekenčiu Lietuvos…”. Daug kartų pasigirdo. Tikiuosi, kad čia tendencija.

xml ir klijai

Trumpam išnešus pravėdint galvą mane iškart apspinta būrys demonų. Bet ne. Neteisingas atskaitos taškas – greičiau šiandien aš jiems visiems demonas. Ir merginai negalinčiai įeiti į savo laiptinę, paprašiusiai telefono paskambinti, kai paduodu savąjį ir xml’u atsakau:

<response code=”OK”><message>Žinoma</message><description>Jokių problemų</description></response>

Tiek ir kasininkei, neiškentusiai “Ką taip klijuosit?” Kai aš išberiu šešis klijų tiubikus ant prekystalio. Geri klijai. Bespalviai, netepa.

pu-siaus-vy-ra

Kad ir kaip lėktų ir suktųsi aplinkui visas tas verpetas, vadinamas pasauliu, aš šiandiena tarsi ne jo dalis. Nors ir spaudau klavišus ir išsunkiu pilkąsias ląsteles iki pat paskutinio lašo, bet visa kita dalis vėl stovi tvirtai. Jau kokį trejetą metų turbūt neturėjau tokios ramybės. Išeinu iš parduotuvės, bet nė nepajaučiu kaip išvedu porą porterio ir dičkį orkaitinį gabalą mentės kuprinėje pavaikščioti po miestą. Iš minčių atsibundu tik prie salamos, truputuką nustebęs – kaip gi čia aš. Ir kaip tik tuo metu susidėlioja.

[...] Kai kurie vyrai – turbūt visi vyrai- jaučia būtinybę daryti kartkartėmis ką nors kvailo. Vienam norisi su ietimi rankoje susidurti su laukiniu šernu, kitam – pažiūrėti š pasaulį nuo neįkopiamo kalno viršūnės, pastatyti visą turtą ant kortos. Manau, kad visiems vyrams tai tinka. Tačiau dauguma dabar bando apsigauti mažesne rizika – kova bokso ringe ar futbolo aikštelėje.

- Sakote, kad turi išbandyti savo vyriškumą.

- O, tai ne taip paprasta, ponia Kenesi. Kai vyras nutaria padaryti kažką panašaus, nebando savo vyriškumo. Bando pačią visatą – bando dievus, jeigu jums tai skamba aiškiau. Nori suprasti, kur jo vieta daiktų rikiuotėje. Geriausiems – triušis ar elnias nieko nereiškia, nieko nesako. Bet kai persekioja šerną, jie išbando likimą – gyvena dievų rankose.

- O jeigu laimi šernas?

- Tai ir yra esme, ponia Kenesi. Jeigu laimi šernas, tada jis miršta dievų rankose.

- Nesuprantu.

- Numirti nukritus nuo kopėčių ar pervažiuotam girto vairuotojo nieko nereiškia. Bet vyrui, kuris gyvena ir miršta rizikuodamas, kuris atiduoda savo likimą dievams į rankas, mirtis niekada nebūna beprasmė.

Daniel Quinn “Išrinktasis”

Čia, būtent čia ir yra ta teritorija, priklausanti Randomo Dievams. Šventam Randomui, galų gale vardų gali būti begalė, bet jis, kas tai bebūtų, vienas ir tas pats. Tas plonytis atsitiktinumo plaukelis – ar tai bebūtų mažas akmenukas po padanga, ar gamyklinis virvės brokas kabant keliolikos metrų aukštyje. Yra tokių sąlygų, kai tavo meistriškumas nereiškia nieko, lygiai kaip vienetas prieš begalybę. Yra tokių sąlygų, kai visu savimi jauti esąs Randomo teritorijoje, bet tai suprasti gali tik ten pabuvojęs. Ramybė ateina su suvokimu. Kartais taip ir nutinka.

dn dt

• galiu drąsiai spjaut barzdon tam asilui, katras taigia, kad skyryboms reikia advokato. Dabar jau ir išskiria laiškais. Nė posėdin nereik atvykt.
• vis dažniau skaitydamas nūdienių sociofilosofų veikaliukus negaliu iš galvos išmest tos idėjos, kad visi jie nuo pašaknų remiasi klaidingom prielaidom. Kaip tame klasikiniame klaidingos matindukcijos pavyzdyje apie visas dėmėtas karves.
• dargi, neišeina iš galvos vieno klasiko pastebėjimas, kurį labai paprastai galima būtų perfrazuoti “visa, ką jis padarė mokslo labui tebuvo jo dėmesio poreikio tenkinimas”. Asmeninių savybių įtaka populiarumui (=>žinomumui, pasekėjų skaičiui) toli gražu neatperka sugebėjimo aprašinėti realybę. Net Winicott’o negaliu prisiverst pabaigt.
• norėjau atgaivint kovinės savigynos kursą, bet persigalvojau.
• vis dažniau ant liežuvio galo vienos elnių medžiotojų genties pasaulėžiūra “mes esame elniai – iš elnių gimėme, elniai mus maitina, elniais ir virsime”.
• mokausi iš katės neišsenkančio optimizmo.

nuryju

lėtai, pro skaudančią gerklę. Kada taip jau buvo, nebepamenu, bet jausmas toks pažįstamas. Užverčiu knygą, lėtai padedu ants stalo. Brangioji džiaugiasi – pagaliau metei tas nuobodybes ir paėmei romaną. Ir tikrai, per pastaruosius metus romanų perskaičiau nedaug, beveik visi Voneguto. Bet kad ir pastarasis romanas – taipogi nelinksma, kiek nuobodoka, pasaka apie mokslininkus ir gyvenimą. Galvoju reik kuriam laikui rišt ir grįžt prie fantastikos. O kodėl gi ne.

Ramiai, lėtai nuimu vairą nuo mašinos. Užsirūkau gero taboko cigaretę. Auto be vairo atrodo kiek šiurpiai. Patiesinu ratus, sulyginu taip, kad išilgai abiejų priekinės padangos kraštų matyčiau ir galinę padangą. Dabar tiesiai. Užmaunu vairą atgal. Dabar bus gerai. Nemėgstu važinėt klišu vairu, patiesint – dvi minutės, o prisiverst tai padaryt – mėnuo. Akyse vis stoja tas vaizdas kaip Rūdininkų aikštėje seną juodą kraujo balą lietus skiedžia iki #330000. Rugsėjo atspindžiai.

Kiek liūdna suvokti išsiskyrimą su eiliniu seneliu šalčiu. Normos, nuostatos, tai jau buvo. Tėvynė – tai jau buvo. Šeima. Po truputį, po žingsniuką. Link neandartaliečio. O kodėl ne. Juokinga būna girdėti grasinimus prasukimu pro sistemos mėsmalę. Nors dar daug nepatirto, oi daug. Minty vis iškyla A. A Jonyno eilėraštis apie praeitis. Gaila, bet kompiuteriu užrašytas niekaip neskamba. Skaitosi tik ant popieriaus.

Keisčiausia buvo išgirsti skatinimą rašyti. Nuoširdžiai. Nes jau beveik šitą kampą buvau pakasęs. Nors ką gali žinoti. Iki greito, mielieji. Dabar jau cepelinai garuoja.

citygaming

Bent trumpam vėl atvirtau žmogumi – laksčiau, kūriau, planavau, derinau. Ir tai veikė. Reikės dar.

Ką žaidėm? Viskas labai paprasta, grubiai tai būtų galima drėbtelti į city adventure kategoriją, bet mano planai yra įtraukti į visa tai dar ir mėgiamo rogaining’o elementų. Nes kol kas man nelabai patiko vienas dalykas – žaidėjai turi praeiti iš anksto suplanuotą trasą ir galimybiės nuo jos nukrypti visiškai minimalios – grynas plikas orientacinis. Norisi laisvo pasirinkimo, strategijos. Padėtį taisysim kitam raunde.

Kaip vyko žaidimas? Žaidėjai gavo www linką, kurį atsidarę per mobilaus telefono brauzerį gaudavo užduotį-klausimą ir turėjo mieste surasti jam atsakymą. Teisingai atsakius gaudavo kitą klausimą etc. Man teko garbė sėdėti dispečerinėj ir stebėti kaip žaidėjai ima vieną punktą po kito – irgi nerealus jausmas. Po pirmo seanso jau kilo minčių apie softuko patobulinimus, pastarieji irgi asap, bet iki kito raundo tikiuosi, kad bus :)

Bus daugiau ir detaliau.

bash poetry & weldpunk

Bash poetry ir weldpunk – tik tiek nedaug trūksta iki man gražesnio pasaulio. Heh.

Su bash poetry viskas ir taip aišku – skriptinimas apie būtį. Weldpunk – metalo grožio atskleidimo būdas. Plienas gražus kai plienas grubus. Plienas gražus nedažytas, todėl lakas vietoj dažų. Jokių poliravimų, jokių špaklių.