aštrūs peiliai

yra tokie aštrūs, kad nė nepastebi įsipjovęs ir apsitaškai raudonais taškiukais visą geriausią maikę.

nutikimas

Bestalkeriaujant, Taline, nutiko vienas dalykas. Gal ir nieko tokio ypatingo. Sėdėjom blyninėj, šalia buvo viena didelė amerikiečių šeima. Ir įdėmiai juos apžiūrėjęs supratau: jei dabar gaučiau raudoną mygtuką. Jo nepaspausčiau.

laivyba

Nori pamatyt laivą iš šono – teks skrist už borto. Niekaip kitaip.

moderni buitis

Pasikurti Trac’ą tam, kad į ticket’us rašytis kada reikia dantų pastos, o kada popierius arba feiris baigiasi. Dar į wiki patogu supildyt kuriam stalčiuj padėti šiaudeliai, o kurioj dėžėj replės. Taip ir gyvena internet addicted technomanai. Kaži, gal reikia dar dingusių šaukštelių plugin’o.

kodėl man čia patinka

Nes nereikia toli keliauti. Viskas apdaroma už mane, man lieka tik atsibudus dairytis akis bei žandus išpūtus. Vakar skaitydamas jau seną bet vis dar taip pat nekromaniškai biurokratišką ištrauką iš gyvūnų žymėjimo taisyklių pasijutau esąs kiborglende:

Naminis gyvūnėlis – pats judantis, reaguojantis ir jaučiantis organizmas, mintantis gamtinėmis medžiagomis, istoriškai prijaukintas (domestikuotas), kurio auginimu ir laikymu rūpinasi žmogus ir kurį galima paženklinti integriniu grandynu.

Akcentas atskiriantis gyvūnėlį nuo negyvūnėlio yra galimybė įkišti gyvūnėliui sprandan mikročipą. Nuostabi mintis. Užskaičiau.

Šiandien gi, jau nuo ryto mane nunešė kažkur į Maroko apylinkes, greičiausiai. Skaitom čia. Įsivaizduoju situaciją: policininkas gatvėje krato praeivį (netgi Maskvoj įprastas vaizdelis) “Kur jūsų automobilio signalizacijos pasas? Geraaaaai. Kur mobilaus telefono pasas? Gerrrraaaaiiiiii. O kur RFID kortelės nuo serverinės durų pasas? AAAA? Papuolei? Rašysim protokoliukąąąą.”

Su nekantrumu laukiu rytdienos.

pavasariai

Beeinant per šiųmetį pavasarį supratau: didesnė dauguma mano pavasarių praleista nežinant kas tai per jausmas, kai pavasarinis vėjas kedena plaukus.
Šį pavasarį atsiimu didžiąją daugumą savo gyvenimo. Kartais paklausiu savęs “ar galėčiau rytoj numirt?”. Galiu sau atsakyt stiprų “taip”.

tas naujas gyventojas

Išvaizda – jė, garsas jė jė :)

priklausomybės kiekis

Priklausomybės tinklui kiekis matuotinas atvirkštiniu ištveriamų parų be ineto skaičiumi. Kiek svarbesnis pastebėjimas – jei jau yra poreikis matuotis, tai priklausomybė jau čia. Šalia. Sėdi, padla, ir žiūri pakaušin. Bet, kaip ten bebūtų – pora parų rašalo ir juodo fizinio krūvio jokiai galvai dar nepakenkė. O dar ir optinį kabelį į namus įvedė… :)

varėm žiemužę

Ne tai, kad ji man nepatinka. Patinka. Ir dar kaip. Ypaš kai galim braidyt po sniegą susmigus iki pusės. Čia vakar. Bet viskam savas laikas, todėl ir varėm.

Read the rest of this entry »

apie

Ėjom miesto centre, iš galo mus aplenkė maždaug trylikamečių būrelis. Labai įstrigo girdėtos nuotrupos: “aš nekenčiu Lietuvos, aš nekenčiu Lietuvos…”. Daug kartų pasigirdo. Tikiuosi, kad čia tendencija.