maintenance vs fixing

Seku gausybės mechanics-addicted benzingalvių instagramus/feisbuko profilius ir panašius daikčiukus, randu ten minčių kaip kolegos sprendžia tas pačias bėdas, kurias tenka spręsti ir man. Pasidžiaugiu kai gaunam panašius sprendimus, pasimokau kai kas nors padaro efektyviau.

Bet įdomi dalis: nieko technikoje nenusimanantiems  iš jų kartais ima atrodyti, kad “bet tai, bliamba, tie motociklai ir genda” (true story, girdėjau vasarą tokį liapsusą).

Ir būtent apie tai ir noriu šiek tiek plačiau parašyti – nes man beprotiškai įdomus pats fenomenas: kaip šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame aplink vien tik technika turėtų jaustis absoliučiai techniškai neišprusęs žmogus. Na, toks kuriam guolių keitimas yra remontas. Nes priešingoje pusėje yra eilinis benzingalvis, kuris jaučia labai aiškų skirtumą tarp remonto ir priežiūros (maintenance) ir niekada gyvenime nepagalvotų, kad guolių arba tepalų keitimą galima būtų pavadinti remontu. Šiek tiek išmuša saugiklius, tiesą pasakius, net mintis apie tokį distinkcijos neturėjimą.

Juk tokio dalyko nesuvokimas reiškia, kad tokie žmonės prižiūri savo techniką tada kada liepia servicebook’as, o ne tada kada reikia. O tai iš esmės reikškia, kad blogu atveju jie važinėja kaip granatos ištrauktais žiedeliais. Bet kada tokiems gali nukristi ratai ar vairas, nes jie nė nesupranta, kad šis priekinės pakabos laisvumas ir būtent tas garsas ‘tik – tik” kaip tik tai ir signalizuoja. Nes juk, sutikite, nors gamyklos numatytas service-timeing’as yra beprotiškai dažnas, bet jis vis tiek dengia tik standartinį panaudojimo atvejį.

Tiesą pasakius, žinau vieną kitą net ir besididžiuojantį tuo, kad nieko neišmano technikoje. Bet lygiai taip pat žinau ir vieną kitą balsavusį už Puteikį, o jausmus abi šios rūšys kelia panašius.

mano varžtai, mano rokenrolas

Kartais pagalvoju, kad gal ir palaiminti tie, kas nė neįtaria kaip dirba vidaus degimo variklis ir panašių visų daikčiukų. Na, tie, kuriems automobilis yra gražiai nupoliruotas ir išsiurbliuotas prestižo daiktas su akseleratoriumi. Maždaug – atsisėdi ir spaudi. Ir krūtai. Nes remontas,  remontas tai ne jiems, jie visada renkasi patikimą, sertifikuotą servisą.

Tai štai, būna akimirkų, kai pavydžiu tokiems žmonėms. Net ne tada kai perku automobilį (ar kitą transportą) apsikrovęs repair-manual’ais ir naršydamas po autodalių dylerius tikrinu kiek kokių dalių turi ir kokios jų kainos. O tais kartais, kai po pilnos dienos abstrakčių grynai matematinių problemų apie kokį tūkstantį ir vieną webservisą sprendimo važiuodamas link namų išgirstu variklyje kokį naują garsiuką, kokį nors lengvą ciksėjimą, kurio dar ryte nebuvo, ir kuris gal ir visai nieko nereiškia, na, tarkim tik tai, kad vožtuvėlio tarpelis padidėjo pora mikronų ir tik tiek, iki kažko pavojingesnio toli gražu, bet garsiukas jau atsirado, jis vos girdimas, bet jau pjauna man ausį, nes naujas. Tada galvoje pamažu formuojasi tikimybinis galimų problemų, jų simptomų ir būdų tuos simptomus sukelti medis, kartais išsišakojantis iki keliasdešimties šakų su visais pošakiais ir lapais, čia net nekalbant apie dar iš viso to atisšakojančiais būdais dirbtinai iššaukti (ar sustiprinti) kiekvieną iš galimų simptomų ir taip aptikti gedimą, kuris, kaip dažniausiai pasitaiko net nėra joks gedimas, tiesiog natūralus variklio “gyvenimo ciklas”, tiesiog naujas garsiukas. Ir tokiais momentais tie vargani keliolika kilometrų iki namų yra tiek mažai, kad spėju apgalvoti ir patikrinti tik kelias “einamiausias” – labiausiai tikėtinas šakas. Tada kitą ryta galiu tik pasikeikti, kad jau nebe tos nei oro nei visos kitos sąlygos, nebe ta temperatūra ir daugelis dar vakar apgalvotų būdų pasitikrinti šį bei tą jau nebetinka.

Bet tai būna tik tam tikromis, na, tarkime, silpnumo akimirkomis, visą kitą laiką galiu tyliai mintyse sau pasidžiaugti kaip ten ardysiu ir modifikuosiu kažką kažkur, o po to surinkinėsiu atgal, ir kaip maloniai per nugarą pereis tas amžinasis kūrybinio džiaugsmo virpuliukas, kai ką tik perrinktas variklis užsivesdamas sumurkia. Tokia nedidukė, bet labai efektyvi poveržlių romantika: tiesiog išrinkta ir surinkta atgal pavarų dėžė nebestringa tuo savo važiuoti netrukdančiu, bet tobulą pavarų dėžės darbą griaunančiu užsikirtimu tarp pirmo ir laisvo bėgių, nors nieko išrinkęs realiai nepadarei, tiesiog nuvalei skudurėliu ir surinkai atgal, matyt kažkur trūko tos milimetro dalies dėl kurios viskas ir prasidėjo.

konstrukciniai feilai

Žiūrėdamas į šį egzempliorių Prahos nacionaliniame technikos muziejuje supratau, kad ne man vienam taip būna – mintis gera, darai, darai, dar darai ir dar darai, koncentruojiesi į detales ir kažkuriuo momentu iš suvokimo pabėga bendras vaizdas, tada dar labiau koncentruojiesi į detales ir gaunasi – kai po kurio laiko pažiūri į visumą – nė pats nebežinai kas čia gavosi. Nors visos detalės atskirai paėmus kaip ir inžineriškai OK, bet į visumą nedera ir nelimpa.

Absoliučiai didžiausias ir skaudžiausias buvo mano feilas su mūsų eurovelo kelioniniais traikais, su kuriais mes netgi bandėme važiuoti. Bet ten panašiai žiauriai gavosi kaip ir čia :)

Visgi, reikia prisižiūrėti ir sąmoningai vis atsitraukti peržvelgti visumos. Kad ir kaip detalės įtraukinėja. Vis primenu sau tai.

paprastas liepsnos sensorius

Internete visada pilna visokiausių kokių tik nori schemų, tik imk ir rinkis. O jei dar bent šiek tiek rauki rusiškai ir sugebi ką nors susirasti runete, tai praktiškai unlimited. Bet yra toks bet. Kai kalba pasisuka apie dujas, degiklius ir visą tai liečiančią sferą – tyla. Tokia mirtina tyla, kad, atrodo atominės bombos brėžinių mačiau daugiau nei kokio DIY dujinio degiklio. Taigi, po truputuką, aklai, vedami beveik vien užuominų ir sveiko proto kasamės tolyn. Kaipgi, dar 9 klasės fizikos kursas :)

Populiariai liepsnos sensorius gali būti trejopas: (1) tam tikro UV šviesos ruoželio optinis daviklis (šitą iškart atmečiau, nes optinis daviklis neatsparus dulkėms), (2) termopora kaip karščio daviklis (šitą pasilikau kaip rezervinę schemą, nes viena detale sudėtingesnė) ir (3) pati gamtinių dujų liepsna yra laidininkas – ja gali tekėti elektros srovė. Šituo ir užsiėmiau, nes shema primityvi iki negalėjimo – vienas ar du tranzai.

30V naudoju, nes dujų degiklio reguliatoriuje reikės panašios įtampos, taigi tokią turėsiu. Linksma, nes paprasta ir veikia:

 

alobotas wooden beta

Štai tiek hardwaro (tik!) (termodaviklis kabo ant žalios laidų poros) (+ puodas su tenu) reikia minimaliam salinimo robotukui. Bazinė idėja – daiktas, kuris užsiima pereiti visus reikiamus temperatūrinius režimus salinimo procese ir nesuka aludariui galvos tokiais niekais kaip “nuvirė truputį vandens – ką daryt?” beigi optimaliai naudoja laiką.

Arduino, aišku. Po to žiūrėsim, gal iš beta fazės išlipus galima ir be jo, bet developinimui Arduino nepakeičiamas.

Termodaviklis  DS18B20. Arduino jam turi jau gatavą kodo gabalą – taip yra, kad nuo nulio pasijungti daviklį ir suprogramuot kontrolerį užtrunka keliolika minučių. Čia su brauzinimu.

Developinam kartą per savaitę, tai laikas nuo laiko postelsiu čia kaip sekasi.

XXI a. ir paieška

Kad ir elektronikos parduotuvių kataloguose. Angliškai detalė vadinasi “Triac”, rusiškai “Симистор”, lietuviškai įvesta “Semistorius”. Nors nusišauk, bet per buką paiešką nerasi. Įmanoma būtų rasti, jei paieška siūlytų panašius variantus besiskiriančius raide ar dviem, bet tada paieška pagal partmumber’į (tarkim klasika KT315) atiduotų apžiūrai krūvą absurdo.

Ir jau ilgai stebiu šitą reikalą su paieška kataloguose, nes būtent šitas sukelia daug galvasopio. Žinau, kad parduoda, maždaug žinau ko reikia, bet negaliu susirasti. Belieka ieškoti per kategorijų medį, bet ten reikia perversti žvėrišką kiekį puslapių…

Tiesa, senukų kataloguose nė per kategorijų medį nerasi, nes ten prekes suvedinėja ateiviai. Bet čia išimtys.

Ai, tai va, laukiu jūsiškių neįkainuojamų pasiūlymų kaip ieškoti ir teisingai ir dar rasti :)

apie paprastus dalykus

Begaminant DIY grandines ratams (taip, nusibodo kasti) teko: a) pralaužti tunelį mąstyme ir pripažinti tą faktą, kad grandinės ratams nebūtinai turi būti pirktinės; b) kažkelintą kartą supaprastinant visą reikalą (kažkas panašaus į dalinimą iš 2: nupjaunam tą, po to aną, po to dar šitą ir taip toliau iki nebesidalina nebėra ko atimti/nupjauti neprarandant kokybės) pripažinti faktą, kad kažkodėl mes labai mėgstam by-design sudėtingumą.

alfa

Bijau, kad užmigsim bevažiuodami. Per patogu kai atsisėdi. Šiaip bazės ilgis gavosi 1 cm ilgesnė nei paprasto dviračio, o viskas labai kompaktiška – kol buvo popieriuje ir galvoje atrodė bus gerokai erdviau. Jau beveik buvau prikūręs kur aplink vairą kabinsiu lentynėles visokiam stafui, bet netelpa. Pakeisti dar begalę kampų ir atrasti patogų vairą – čia antras, geresnis nei pirmas, bet iki tobulo dar paieškot.