dniepras

Važinėdami žvyrkeliais ir miškeliais palei pat Baltarusijos sieną visai mielai užvažiuojam į tokį vietinį kaimuką, kur keliaudami kadaise dviračiais buvom sustoję pavalgyti ledų. Žinom, kad bus pavėsinė su gražiu vaizdu vėl galėsim po tiek metų pavalgyti ledų. Visada įdomu palyginti jausmą kaip buvo tada su tuo kaip dabar. Dažniausiai vis dar nenuvilia.

Nusipirkę po pusantros porcijos ledų išeinam iš parduotuvės ir matom vietinį seniuką dabojantį mūsų motociklą. Susilinksim su juo, nueinam valgyti savo akimirkos grobio ir grožėtis vaizdu iš pavėsinės. Seniukas po kiek laiko ateina, o mes jau iš anksto susižvalgom tuo savo specialiu žvilgsniu (turim tokį) “tuoj klaus kiek kubikų”. Po to specialaus žvilgsnio abu visad mintyse prunkštelim, o jei taip ir paklausia tai dažnai prunkštelėjimas ir ištrūksta balsu, čia toks specialus mūsų vidinis juokelis. Seniokas pamažu prieina.

– Kiek kainuoja?, sako.

Aš apšalęs. Man ledai užstrigo, aš tam nepasiruošęs. Pati matydama mane tokį dar labiau linksminasi. Pakbam su seniuku apie kainą.

– Aš tai irgi važinėdavau, sako. Dnieprą turėjau.

– O, Dnieprą, aš irgi turėjau, sakau. Man patikdavo.

Seniokas tam nepasiruošęs. Seniokas apšalęs.

– Kaip, sako, patikdavo?.. Taigi ten nespėji reguliuot, apvažiuoji ratą jau vėl remontuot…

Dar pakalba (kalba beveik vien jis, aš pritardamas linksiu) apie Dniepro remontą ir seną tvarką, kuri matosi nebais patiko. Aš nutyliu, aišku, kad o man tai Dniepras būtent ir patiko santykiu 90:10 (garažas:važiavimas), nes toks pamokantis motociklas. Tik stabdydavo štai prastokai.

2013 paveiksliukais

O metai buvo pilni:

Geri buvo metai. Ant nosies geresni?

praėjusieji mobiliako paveiksliukais

Ir, žinoma, naudodamasis tribūna noriu pasisakyti. Apie tai, kad keista, jog Marse važinėjant mūsų robotui vis dar turime didelių bėdų norėdami prisijungti printerį prie kompiuterio arba elementariai per Bluetooth persiųsti septyniasdešimt dvi nuotraukas…

o katės mėgsta pažiūrėti fejerverkus

Būna nutinka – nė pats nežinau kiek laiko nebuvau paėmęs fotiko į rankas. Bet vėl būna ir vėl nutinka – noras fotkinti grįžo. Įsigijom naują muilinyčią, gal todėl. Nauji žaisliukai ir žaisliukų barškučiai. Bet gal ir dėl kokios nors paprastesnės priežasties, supaistysi ten.

Tai va, šiandien, po begalybės laiko pasiimu Zenoną, galvoju nufotkinsiu mūsų mažąją katę, ji gi dar “nekrikštyta” juostoje. O katė (antras katės vardas yra “dangus griūva”) išgirdus Zenono mechanizmo garsą gi tikrai pagalvojo, kad dangus ir vėl griūva. Standartiškai – šoko bėgo lėkė virto kūliais ir viską ten.

Nieko, tokiais tempais per tris metus juostelę pabaigsiu, gal pabloginsiu ką iš to.

riboženkliai

Tylūs ir beveik nematomi tie riboženkliai. Remontas kaip guminis balionas: griauni – pučiasi. Pučiasi, pučiasi, dar visur dulkės, anas vis pučiasi. Ir kai kerti tą plonytę, beveik nepastebimą ribą tarp griovimo ir kūrimo atgal, kai pradedi kurti, remontas jau braška per įtemptas tavo nervų siūles, jėgos senka, postūmio, atrodo, nėr. Ir nudažai pirmas lubas, pirmas sienas. Ir tada tas visas burbulas tarsi balionas perdurtas virbalu (bandėt vailkystėj?) – pšššššš. Ir toliau tik spėk bėgti nuo kalniuko ir dažyt-špakliuot-dažyt-špakliuot-grindys-silikonas-plytelės. Bet jau vėl malonu.