maintenance vs fixing

Seku gausybės mechanics-addicted benzingalvių instagramus/feisbuko profilius ir panašius daikčiukus, randu ten minčių kaip kolegos sprendžia tas pačias bėdas, kurias tenka spręsti ir man. Pasidžiaugiu kai gaunam panašius sprendimus, pasimokau kai kas nors padaro efektyviau.

Bet įdomi dalis: nieko technikoje nenusimanantiems  iš jų kartais ima atrodyti, kad “bet tai, bliamba, tie motociklai ir genda” (true story, girdėjau vasarą tokį liapsusą).

Ir būtent apie tai ir noriu šiek tiek plačiau parašyti – nes man beprotiškai įdomus pats fenomenas: kaip šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame aplink vien tik technika turėtų jaustis absoliučiai techniškai neišprusęs žmogus. Na, toks kuriam guolių keitimas yra remontas. Nes priešingoje pusėje yra eilinis benzingalvis, kuris jaučia labai aiškų skirtumą tarp remonto ir priežiūros (maintenance) ir niekada gyvenime nepagalvotų, kad guolių arba tepalų keitimą galima būtų pavadinti remontu. Šiek tiek išmuša saugiklius, tiesą pasakius, net mintis apie tokį distinkcijos neturėjimą.

Juk tokio dalyko nesuvokimas reiškia, kad tokie žmonės prižiūri savo techniką tada kada liepia servicebook’as, o ne tada kada reikia. O tai iš esmės reikškia, kad blogu atveju jie važinėja kaip granatos ištrauktais žiedeliais. Bet kada tokiems gali nukristi ratai ar vairas, nes jie nė nesupranta, kad šis priekinės pakabos laisvumas ir būtent tas garsas ‘tik – tik” kaip tik tai ir signalizuoja. Nes juk, sutikite, nors gamyklos numatytas service-timeing’as yra beprotiškai dažnas, bet jis vis tiek dengia tik standartinį panaudojimo atvejį.

Tiesą pasakius, žinau vieną kitą net ir besididžiuojantį tuo, kad nieko neišmano technikoje. Bet lygiai taip pat žinau ir vieną kitą balsavusį už Puteikį, o jausmus abi šios rūšys kelia panašius.

dniepras

Važinėdami žvyrkeliais ir miškeliais palei pat Baltarusijos sieną visai mielai užvažiuojam į tokį vietinį kaimuką, kur keliaudami kadaise dviračiais buvom sustoję pavalgyti ledų. Žinom, kad bus pavėsinė su gražiu vaizdu vėl galėsim po tiek metų pavalgyti ledų. Visada įdomu palyginti jausmą kaip buvo tada su tuo kaip dabar. Dažniausiai vis dar nenuvilia.

Nusipirkę po pusantros porcijos ledų išeinam iš parduotuvės ir matom vietinį seniuką dabojantį mūsų motociklą. Susilinksim su juo, nueinam valgyti savo akimirkos grobio ir grožėtis vaizdu iš pavėsinės. Seniukas po kiek laiko ateina, o mes jau iš anksto susižvalgom tuo savo specialiu žvilgsniu (turim tokį) “tuoj klaus kiek kubikų”. Po to specialaus žvilgsnio abu visad mintyse prunkštelim, o jei taip ir paklausia tai dažnai prunkštelėjimas ir ištrūksta balsu, čia toks specialus mūsų vidinis juokelis. Seniokas pamažu prieina.

– Kiek kainuoja?, sako.

Aš apšalęs. Man ledai užstrigo, aš tam nepasiruošęs. Pati matydama mane tokį dar labiau linksminasi. Pakbam su seniuku apie kainą.

– Aš tai irgi važinėdavau, sako. Dnieprą turėjau.

– O, Dnieprą, aš irgi turėjau, sakau. Man patikdavo.

Seniokas tam nepasiruošęs. Seniokas apšalęs.

– Kaip, sako, patikdavo?.. Taigi ten nespėji reguliuot, apvažiuoji ratą jau vėl remontuot…

Dar pakalba (kalba beveik vien jis, aš pritardamas linksiu) apie Dniepro remontą ir seną tvarką, kuri matosi nebais patiko. Aš nutyliu, aišku, kad o man tai Dniepras būtent ir patiko santykiu 90:10 (garažas:važiavimas), nes toks pamokantis motociklas. Tik stabdydavo štai prastokai.

Sarema motociklu

intro

Jau kuris laikas galvoju kuo man taip patinka kelionės. Na, visiems patinka kelionės, visi mėgsta keliauti. Bet kodėl? Oficiali visuotinai pripažinta versija yra “nes pamatai daug naujo” arba “nes sutinki daug žmonių” manęs kažkaip vis labiau neįtikina. Nes naujo pamatai ir (turbūt) per teliką ir per internetą, o keliauti visgi norisi. Bet keliauti norisi (man) ne kažkokį viešbutinį turizmą su AI, kur stiuardesė net šaukštą už tave pakilnoja ir šezlonge apverčia, o tą tikrąjį turizmą, kur nešuosi savo maistą ir savo degtukus pats, nežinau kur rytoj nakvosiu iki kol neateina rytdiena.

Ir vienintelis rimtas tokio noro keliauti paaiškinimas man susideda tik toks, kad keliaudamas aš metu iššūkį sau, savo technikai, savo DIY inventoriui, savo DIY auto/moto detalėms, savo remonto įgūdžiams ir savo sėkmei. Nes namie spręsti problemas lengva, namie turi po ranka penkias parduotuves su trūkstamais daikčiukais jei ką, garažą su penkiais šimtais įrankių, laužtuvu ir suvirinimo aparatu, interetą su terabaitais manualų kaip tą ir aną daryti. O kelionėje – kelionėje turi tik savo išradingumą ir penkioliką skirtingo dydžio raktų-galvučių. Nes net iki artimiausios degalinės kartais yra pusdienis kelio pėsčiomis, jei jau tektų. Todėl kiekvieną kartą leisdamasis į kelionę jaučiu tokį nedidelį kutuliuką kažkur ten paširdžiuose: štai, padedu viską ką moku ir kiek turiu išradingumo ant vienos lėkštės, o kelionės sėkmę ant kitos. Ir pažiūrėsim. Manau, kad būtent tuo man ypač patinka mano kelionės. Nes vienokie ar kitokie dalykai tikrai nutinka, o tada reikia juos išspręsti, o tai ir yra žavu.

Į šią kelionę vežėmės krūvą DIY daikčiukų patikrinimui: mano darytą custom priekinį stiklą, daiktadėžes, daiktadėžių laikiklius. Kad visa tai veikia minimaliai tai mes žinojom iš savaitgalio trukmės kelionyčių, bet ar dėžės išlaikys šimtuką kitą kilometrų žvyrkelio – buvo šioks toks klausimas.

maršrutas

Visi draugiškai prieš kelionę sutarėm, kad mūsų tikslas yra ne nuvaryti kilometrai, o gerai praleistas laikas, todėl iš anksto aptarėm ir pasirinkom 80 km/h kelionės greitį ir susitarėm vengti Via Baltika magistralės, nes ten ir fūristai ir automobilistai yra švelniai tariant neadekvatūs, o veltui gadinti sau nervus nereikia. Kaip parodė praktika – buvom labai teisūs, nes tuos keliasdešimt kilometrų kuriuos teko išlįst į šį šūdkelį apturėjom tiek avarinių situacijų, kiek niekur kitur per mėnesį kelionės neapturėtume. Taigi, rinkomės C ir D kategorijos kelius, visi enduristai, žvyrkelių nesibaidėm.

Trumpai:

– iki salos dvi nakvynės,

– saloje viena nakvynė,

– atgal iš salos – viena nakvynė.

Jei važiuočiau antrą kartą – geriau rinkčiausi dvi nakvynes saloje, o pirmyn ir atgal tik po vieną, nes saloje tikrai gera ir gražu, tikrai yra ką pažiūrėt.

žygio inventorius

Visada būdavo smalsu kiek ten ko telpa į tas motodėžes, savo kelionės aprašymuose niekas niekad nerašo kiek ir ko ten prisikrauna ir ko trūksta. Pabandom:

– termoapatinių du komplektai (mes ant motociklo dviese)

– motokelnės (važiavome su džinsais, neperpučiamas kelnes pasilikom blogesniam orui)

– ploni vilnoniai megztiniai

– apatiniai, kojinės, kitas asmeninis higienos inventorius

– kedai skuduriukai vaikščioti stovykloje

– striukės nuo lietaus

– du džemperiai

dvivietė palapinė

– 2,2 L aliuminis puodas su dangčiu (maistui)

– 1L skardinis puodas (arbatai, nebe tas amžius, kad virdamas arbatą tuo pačiu ir puodą išplaunu, o ir damos dažniausiai to netoleruoja)

dujinė vyryklė

– keturi dujų balionai vyryklei (išnaudojom 2,5 – taip ir planavau, vienas buvo “o maža ką” rezervui)

– grandinės tepalo balionėlis, universalus raktas, šešiakampių universalus komplektas, polipropileno tvirtinimo juosta (iš kitų kelionių žinau, kad pasiteisina jos turėti), izoliacija, užtraukiamos plastmasinės juostelės (chamutai)

(kitus raktus, reples, atsuktuvus  ir galvutes turėjo mūsų kolegos kituose motocikluose, todėl leidau sau neimti)

– du miegmaišiai

– du plonyčiai aliuminiuoti vasariniai kilimėliai po miegmaišiais

– du šaukštai, dvi šakutės

– du plastikiniai žygio puodeliai

– maisto davinys vienai dienai

– neliečiama maisto atsarga parai

– 5L vandens (šis kiekis svyravo, bet esant galimybei stengėmės tokį palaikyti)

– vaistinėlė (automobilinė vaistinėlė su tvarsčiais)

iš viso inventoriaus neprireikė tik šakučių ir vaistinėlės, todėl abu nusprendėm, kad rinkinys teisingas. Vandenį ir konservus laikiau krepšyje ant bako, su mintimi, kad sunkiausi daiktai (kiek įmanoma) būtų kuo labiau priekyje.

gedimai

tik įvažiavus į Latviją paaiškėjo, kad mūsų motociklo galinis amortizatorius išėjo iš rikiuotės, iš jo išbėgo tepalas ir, niekšelis, nustojo amortizuoti. Todėl galima sakyti važiavome be amortizatoriaus. Važiuojant be amortizatoriaus per duobes (o latviai jų turtingi) galinis ratas liečia sparno plastiką, todėl (mes važiavom pirmi) mūsų kolegos visą pirmą dieną mėgavosi įmantriais degančio plastiko aromatais. Po pirmos nakvynės įtaisėm chamutais į amortizatoriaus spyruoklės vijas kažkiek sulankstytos polipropileno juostos kaip damperį, tai akivaizdžiai pagerino situaciją, bet neišardžius daug tos juostos tiesiog nepriėjom įtaisyti, teko kitą vakarą gerokai nusiardyti – nuimti duslintuvą, akumuliatorių ir  airbox’ą – tada damperių pasiekėm įtaisyti į keturias spyruoklės vijas ir galinis ratas jau nebesiekė sparno detalių. Amortizacija liko, šakės nesulanksčiau. Galima sakyti intelekto testą išlaikėm: parankinėmis priemonėmis išsprendėm kelyje ištikusį gedimą, kelionę pakankamai kokybiškai buvo galima tęsti.

Visa kita įranga (ir dėžės, taip) kelionės testą išlaikė su atžyma “puikiai”.

navigacija, kiti įrenginiai

Už stiklo virš spidometro turiu Garmin Nuvi įrenginio laikiklį, tas labai patogu, nes nereikia atitraukti akių nuo kelio (pas mane visai neblogai išlavintas periferinis regėjimas, lavinu jį ir toliau) ir matai kur važiuoti. Deja, šitas Garminas turi srovės godulį (2A) ir mano kinietiškas 12VtoUSB adapteris negalėjo pakankamai jo pašerti, todėl jau antrą dieną tiesiog išseko beterija ir visas Nuvi tapo balastu. Kiap backup žemėlapį turiu (visada pasiimu ir pasiteisina) planšetinį kompą (Android) su LocusMap ir OpenStreetMap offline’iniais žemėlapiais. Pasiteisino, įsidėjau planšą į bako kuprinės “langelį”, aišku tekdavo stoti šalikelėj norint susiorientuoti, nes tokiu setup’u jau nebegali žiūrėti į kelią. Nepatogu, bet ką padarysi. Ateičiai planuoju perdaryti tą kinietišką USB kroviklį į turbūt LM7805 ar kas ten daugiau srovės atiduoda. Telefonus, beje, tas kroviklis krovė, tik problema buvo su karščiu: bako kuprinė ant saulės taip prikaisdavo, kad vis suveikdavo mano planšeto ir telefono termoapsauga ir jis nustodavo krautis. Ateičiai reikės galvoti ventiliuojamą krovimo dėžutę.

kaifas

Kadangi jau kelinta diena persukinėju mintyse kaip videofilmą (atsimenat rewind funkciją?) tą vaizdą kaip mes važiuojam pajūriu nuo Pangos skardžio tuo vingiuotu keliu ir vis jaučiu tokį patį kaifą kaip tai buvo realybėje – manau kad man tai buvo šio žygio kulminacinis taškas. Ir tikrai taip ir yra.

O toliau pildom su žmona TOTRAVEL.txt failiuką, manau papasakosim.