postuko pavadinimukas

Daug bendraujam šiais įdomiais laikais. Bendraujam su įvairiais gamybininkais. Nutinka nutikimų:

- Sveiki, paskaičiuokite kainą [...].

- Sveiki, [...] kainele butu tokia [...].

- Ačiutukas už atsakymuką.

Kas sakė, kad nelinksmai mes gyvenam.

1/52 Berlin, DE

Metro. Dar važiuodami į priekį tarėmės, kad gerai būtų atsivažinėti juo iki soties. Visai dienai bilietas kainuoja šiek tiek virš šešių eurų – ir važinėk kiek nori. Bent jau aš tai atsivažinėjau ilgam – pirmos dienos vakare, maždaug dešimtą “eskalatorium-žemyn-važuiojam-metro-eskalatorium-aukštyn-einam-metro-eskalatorium…” mini maratono valandą. Nors Berlyno metro turi labai aiškią sistemą, kurią gan greit perpratom, jau po kelių važiavimų, bet per paskutinį tos dienos važiavimą smegenys nebelabai siejo žemėlapį, metro planą ir metro važiavimo kryptį. Gana.

***

Bubble Tea jau mačiau kažkur mieste, stende, tuomet eilinį kartą šyptelėjau – dar vienas fascinating išradimas iš tikro nepanašus nei į Buble nei į Tea. Todėl, kai metro priešais atsisėdo du jauni, studentai, tikėtina, Markso sekėjai, nusipirkę vieną Buble Tea dviems, tik kilstelėjau antakį. Nesmarkiai, nes svečiam mieste nelabai kas stebina. Bet vaizdas atrodė gan įdomus, todėl akies kraštu žiūrėjau toliau. Vienas – su sunkiais kariškais nevalytais batais, tiesa, vietoj batraiščių bet kaip suraišiota plonytė virvelė, bet akivaizdžiai intelektualusis revoliucionierius. Dvasios lygmenyje, ta prasme, nes iš tų, kurių bicepsai kaip mano du pirštai, bet juk žino tokių painių žodžių, kad žodinėse dvikovose gali bet ką ant menčių parverst. Taigi, laiko rankose tą Buble Tea ir aiškina draugui (akivaizdžiai dar šios neragavusiam) kaip reikia siurbt pro šiaudelį, bet taip, kad tie bublikai vienas paskui kitą kiltų šiek tiek permatomu šiaudeliu ir kažkaip ten labai specifiškai būtų suvalgomi toliau. Praklausiau kaip būtent. Draugas, gi, šiek tiek tvarkingiau atrodantis, bet su tipine barzdele ir Che kepure žiūri į visa tai taip, kaip aš žiūrėčiau į robotą, žiemą pakėlusį mano nukritusią pirštinę ir švaria lietuvių kalba sakantį: “jūsų pirštinė, pone, man rodos pametėte”. Po to paragauja. Draugas, ta prasme. Tos Buble Tea. Per antrą šiaudelį, nes plastikinis indukas optimaliai sukonstruotas vartoti kolektyviai. Yra ir apakęs ir patenkintas vienu metu, o akyse švyti išdidumas, kad pavyko taisyklingai siurbtelti tų bublikų. Mintyse krizenu, nes abu kartu su tuo gėrimu labai  panašūs į pokemonus su Che kepurėlėmis ir barzdelėmis.

***

Gerdami rytinę kavą matavome kokį miesto kvadratą šios kelionės metu apvaikščiosim ir apvažinėsim. Kvadratuko dydis maždaug sulig pirštu, septyni pirštai per visą miesto žemėlapiuką skersai ir septyni išilgai, tai galima būtų teigti, kad apšmirinėsim ne mažiau nei 1/49 Berlyno. Dar leidus šiokį tokį paklaidos koeficientą gaunam puikų, laužtą iš piršto, dydį 1/52. Nagi, mūsų kaimytis gerokai mažesnis.

***

Pirma kontekstas. O kontekstas toks, kad Berlyne joninių dieną ir naktį būna gėjų paradas. Kas galėtų pagalvoti. Bet neesmė, miestas taikiai mojuoja, mieste pilna berniukų, visi gerai nusiteikę. Kaip supratau – dauguma tų, kas nelabai gerai nusiteikę pasinaudoja puikiu oru ir išvažiuoja iš miesto. Gal ne visi. Toks štai kontekstas.

Eina prieš mus du tokie gerai žolės papešę jaunuoliai, tokie, kuriuos mūsų kaimytyje vakare susitikt nebūtų labai malonu. Bet Vakaruose visi turi socialinių skiepų nuo agresijos, todėl šie du eina ir neagresyviai užkabinėja praeivius. Mes einam iš paskos, ir aš išpūtęs akis žiūriu į pirmą kartą gyvenime matomą neagresyvų praeivių užkabinėjimą, bet vis tiek visi aplinkui šių dviejų truputį privengia. Vienas, visa galva aukštesnis, bet mažiau svyruojantis, dar nešasi rankoj du plastikinius limonado butelius. Tuščius. Ir taip nutinka, kad tais buteliais užkabina metro stotelėje stovinčio, nususukusio, įamžėjusio vyriškio, greitai jau senelio, sėdimąją. Įamžėjęs vyriškis staiga delnais užsidengia anusą ir staigiai atsisukęs kažką garsiai aiškina, beveik isteriškai ir beveik rėkia. Tas aukštasis šiek tiek pasimetęs teisinasi, kad jis tik bambaliu užkliudė ir nieko čia tokio, bet po to pamato mūsų, visa tai stebėjusių, išraiškas, sunkiai tvardomą kvatojimą, o ypač tai, kad Mėja iš juoko jau verkia. Suvokę situacijos komiškumą tiedu nebegali niekur toliau eiti, paprasčiausiai patys perlinksta nuo juoko. Lūžta taip sakant. Mes šiaip ne taip tvardomės, na, bent jau eiti toliau galime. Nueiname.

***

Grįžus namo, tipiškai, pasitinka užsuktas karštas vanduo name, be jokio skelbimo nuo kada ir iki kada. Bet vandenį galima atsikovoti vienu kitu skambučiu.

paštas

Mėgstu siųsti ir mėgstu jį gauti. Kas nemėgsta. Tai ir siunčiu ir gaunu. Ir, žinote, labai linksma. Smulkintis aš nesismulkinu:

Linksma gauti sutartį iš Australijos:

Dar linksmiau gauti kompo maitinimo lizdą iš britų su visu jų britišku nuoširdumu, kai ant mažo paketo uždeda antspaudą “mažas paketas”. Na ir, žinoma, antspaudą “labai” skubu:

O tarpuose tarp vaikščiojimo į paštą linksminamės niamdami šakotį su pasukomis:

Linksmas istorijas iš pašto patys žinote kur skaityti.

situacijos valdymas

Laukėm vienoj klinikoj kol baigs operuoti mūsiškę katę ir tuo metu turėjom progą stebėti kaip trys žmonės, tarp jų ir viena iš dviejų registratorių, maždaug valandą kabina paprastų paprasčiausią švieslentę ant sienos. Tokį LED indikatorių pilną tablo, kuriame įjungus bėga tekstinė eilutė. Gražus žaislas, bet grįžkim prie veiksmo. Nes tuo metu kita registratorė bando suvaldyti būrį susierzinusių klientų, juk niekas į kliniką neateina sveikas ir geros nuotaikos, ten net sienos persisunkusios stresu. Ir toj klinikoj beveik visada netvarkinga minia. Taigi, visa situacija primena mano vieno mėgiamiausių filmų  personažą – mr. Winston Wolf. Ir, kaip ir kiekvieną kartą jį prisiminęs, pagalvoju ir apie tai kiek gi nedaug reikia kritinių situacijų (su)valdymui – tiesiog žinoti ką reikia daryti ir suprantamai tai išaiškinti dalyvaujantiems. Kaip ir visa magija – paprasta.

okupuotųjų psichologija arba su kovo 8, mielosios!

Ryte ieškodamas kur čia geriau išsiųsti savosios postcrosserės paštą beigi dairydamasis tulpių mačiau tokį audio/video. Moterukė, prekiaujanti Pilies gatvėj, kaip sykis atėjo į darbą, prekystalių dar nėr, sveikina savo koleges “s našim prazdnikom, dorogyje”. Ir tada pradėjo tarškėti smegenukų krumpliukai. Ir kažkur ties Vokiečių IKI susidėliojo. Oralinis šlapinimasis kaip kad “kovo 8-oji – tai jų šventė” ir panašius sovietofobų pareiškimukai. Jei jautiesi okupuotasis, tai ir mąstai “naša/vaša” kategorijomis, o jei ne(be)sijauti – viskas gerai – varai su puokšte raudonų garbanotų tulpių ir plačia šypsena per miestą. Sveikinti savosios mielosios.

monkey gang

Na, mane privertė, nespecialiai aš. Tiesiog iki tikslo likus valandai ir truputukui laike ir ~120 km erdvėje sugedo automobilio spynelė. Nei užsiveda nei užsigesina. Bad, jei nebūčiau pažadėjęs ten nukakti ir dar m.b. nusivežti kartu, jei nebūtų spaudęs laikas turbūt būčiau puolęs panikuot: lakstyt pirmyn atgal ir rėkaut ką nors tipo aaaa, neveikia, aaaa, nieko nebus…

Bet kai uodega prispausta… Turėdamas mašinos el. schemos eskizą ant popiergalio pieštuku ir – guess what – tinklo kabelio (!!!), pasirodo, per kelioliką minučių sugebu užvesti mašiną be raktelio. O ir kam jo reikia…

Greičio praktiškai neviršijom.

mirkt

Štai nepasižymėdamas tokiomis vieno negražaus pavadinimo charakterio savybėmis kaip pomėgiu viską klasifikuoti ir dėlioti po lentynėles kartais būnu nustebęs. Ką jau čia nustebęs, akimirkai sutrinku: žinau, kad vieną softuką saugiai pasidėjau serveryje savo dir’e. Žinau, kad tas softukas rašytas ant Pylons’ų. Atsiverčiu, o ten toks platus pasirinkimas: python, pylons, py, p, python_inst, python/pylons. Labai juokinga, labai. Vieną dieną viską sutvarkysiu, tikrai tikrai.

kokybė

Mokėdamas už plaktuką mažiau nei pem litų, aš, aišku, nesitikiu, kad tai bus itin ergonomiškas ir geras įrankis, bet, na po ketvirto smūgio nulekia ragas, po šešto – antras, po dešimto ir visa galva subyra. Atgavau fizinę formą tai atgavau, bet gal ne tiek?

agentūra

- Laba diena, čia dėl to ir ano
- Tai jums reikia kreiptis į agentūrą
- Ok, kokiu telefonu?
- Šituo pačiu. Aagentūros adresas: [blabla]
- Ar reikia ateiti ar galim telefonu kreiptis?
- Galit telefonu
- Koks agentūros telefonas?
- Šitas telefonas
- Tai mums reikia ateiti?
- Jums reikia kreiptis į agentūrą
- Ačiū…

Nesikreipsiu, nes slapta sau žinau kad ten nėkiek ne geriau. Žmonės išprotėjo, ne kitaip.

Altas

Yra tokia būsena: sapnuoti atviromis akimis. Daug ten visokių mokslinių ir nevisai dalykų ją bando aprašyt, įvairiai vadina, bet mane vis pabara už visokius krūtus žodžoius, tai neišsiplėsiu. Tai štai, grįžtant prie tos pačios būsenos, vėlgi – yra įvairių būdų jai pasiekt: galima laidais apsikarstyt, galima medituoti, bet mano mėgiamiausias – naktį kūrent laužą, dieną valgyt/snūduriuot. Ir vualia. O keisčiausia yra tai, kad šįkart pirmas ryškus pojūtis buvo galvoje nuskambėjęs alto garsas. Matyt reikės į kokį koncertą nueit, ne kitaip.