situacijos valdymas

Laukėm vienoj klinikoj kol baigs operuoti mūsiškę katę ir tuo metu turėjom progą stebėti kaip trys žmonės, tarp jų ir viena iš dviejų registratorių, maždaug valandą kabina paprastų paprasčiausią švieslentę ant sienos. Tokį LED indikatorių pilną tablo, kuriame įjungus bėga tekstinė eilutė. Gražus žaislas, bet grįžkim prie veiksmo. Nes tuo metu kita registratorė bando suvaldyti būrį susierzinusių klientų, juk niekas į kliniką neateina sveikas ir geros nuotaikos, ten net sienos persisunkusios stresu. Ir toj klinikoj beveik visada netvarkinga minia. Taigi, visa situacija primena mano vieno mėgiamiausių filmų  personažą – mr. Winston Wolf. Ir, kaip ir kiekvieną kartą jį prisiminęs, pagalvoju ir apie tai kiek gi nedaug reikia kritinių situacijų (su)valdymui – tiesiog žinoti ką reikia daryti ir suprantamai tai išaiškinti dalyvaujantiems. Kaip ir visa magija – paprasta.

okupuotųjų psichologija arba su kovo 8, mielosios!

Ryte ieškodamas kur čia geriau išsiųsti savosios postcrosserės paštą beigi dairydamasis tulpių mačiau tokį audio/video. Moterukė, prekiaujanti Pilies gatvėj, kaip sykis atėjo į darbą, prekystalių dar nėr, sveikina savo koleges “s našim prazdnikom, dorogyje”. Ir tada pradėjo tarškėti smegenukų krumpliukai. Ir kažkur ties Vokiečių IKI susidėliojo. Oralinis šlapinimasis kaip kad “kovo 8-oji – tai jų šventė” ir panašius sovietofobų pareiškimukai. Jei jautiesi okupuotasis, tai ir mąstai “naša/vaša” kategorijomis, o jei ne(be)sijauti – viskas gerai – varai su puokšte raudonų garbanotų tulpių ir plačia šypsena per miestą. Sveikinti savosios mielosios.

monkey gang

Na, mane privertė, nespecialiai aš. Tiesiog iki tikslo likus valandai ir truputukui laike ir ~120 km erdvėje sugedo automobilio spynelė. Nei užsiveda nei užsigesina. Bad, jei nebūčiau pažadėjęs ten nukakti ir dar m.b. nusivežti kartu, jei nebūtų spaudęs laikas turbūt būčiau puolęs panikuot: lakstyt pirmyn atgal ir rėkaut ką nors tipo aaaa, neveikia, aaaa, nieko nebus…

Bet kai uodega prispausta… Turėdamas mašinos el. schemos eskizą ant popiergalio pieštuku ir – guess what – tinklo kabelio (!!!), pasirodo, per kelioliką minučių sugebu užvesti mašiną be raktelio. O ir kam jo reikia…

Greičio praktiškai neviršijom.

mirkt

Štai nepasižymėdamas tokiomis vieno negražaus pavadinimo charakterio savybėmis kaip pomėgiu viską klasifikuoti ir dėlioti po lentynėles kartais būnu nustebęs. Ką jau čia nustebęs, akimirkai sutrinku: žinau, kad vieną softuką saugiai pasidėjau serveryje savo dir’e. Žinau, kad tas softukas rašytas ant Pylons’ų. Atsiverčiu, o ten toks platus pasirinkimas: python, pylons, py, p, python_inst, python/pylons. Labai juokinga, labai. Vieną dieną viską sutvarkysiu, tikrai tikrai.

kokybė

Mokėdamas už plaktuką mažiau nei pem litų, aš, aišku, nesitikiu, kad tai bus itin ergonomiškas ir geras įrankis, bet, na po ketvirto smūgio nulekia ragas, po šešto – antras, po dešimto ir visa galva subyra. Atgavau fizinę formą tai atgavau, bet gal ne tiek?

agentūra

- Laba diena, čia dėl to ir ano
- Tai jums reikia kreiptis į agentūrą
- Ok, kokiu telefonu?
- Šituo pačiu. Aagentūros adresas: [blabla]
- Ar reikia ateiti ar galim telefonu kreiptis?
- Galit telefonu
- Koks agentūros telefonas?
- Šitas telefonas
- Tai mums reikia ateiti?
- Jums reikia kreiptis į agentūrą
- Ačiū…

Nesikreipsiu, nes slapta sau žinau kad ten nėkiek ne geriau. Žmonės išprotėjo, ne kitaip.

Altas

Yra tokia būsena: sapnuoti atviromis akimis. Daug ten visokių mokslinių ir nevisai dalykų ją bando aprašyt, įvairiai vadina, bet mane vis pabara už visokius krūtus žodžoius, tai neišsiplėsiu. Tai štai, grįžtant prie tos pačios būsenos, vėlgi – yra įvairių būdų jai pasiekt: galima laidais apsikarstyt, galima medituoti, bet mano mėgiamiausias – naktį kūrent laužą, dieną valgyt/snūduriuot. Ir vualia. O keisčiausia yra tai, kad šįkart pirmas ryškus pojūtis buvo galvoje nuskambėjęs alto garsas. Matyt reikės į kokį koncertą nueit, ne kitaip.

renesansas

Rankytes keistai maudžia, tai ir galvoju: ar nuo drakono kiaušinių ar nuo skylučių badymo odoj? Sakyčiau baltarankis koks, bet kad kartais tenka panaudoti visas žinomas gudrybes, kad tos rankytės į rankytes panašios taptų…

Dabar linksmoji dalis. Kas būna kai aliejiniais dažais išdažoma vonia ant raudono grunto turbūt žino visi meistreliai mėgėjai. Tai kai jau tas dėmėtas raudonai balkšvas zebras visiškai iki gyvo kaulo įsiėdė – nulėkiau ir nupirkau vonios remkomplektą “Ренесанс”. Geriausias, kaip man rekomendavo. Na – geras. Epoksidiniu pagrindu ir visa kita, keturios talpos, valiklis, kietiklis ir dvi dažo porcijos. Ir limpa gerai ir tvirtas. Ir viskas buvo labai fain, vonia baltutėlė. Trumpai. Pastebėjom, kad nuo plastikinių užuolaidų nusidažė. Na, gal tos jau užuolaidos papigiai, pagalvojom, atšveisim. Po kiek laiko nusidažė nuo padėtos kempinės (matosi plėmas foto: d-v kampas). Tiesiog vat taip emė ir nusidažė nuo kempinės. Na, ok, sakom. Dabar tai jau šveisim. Nusipirkom (oooo, čia buvo ZG sužibėjimas – dedukcinės logikos perliukas) einamiausio vonios šveitiklio. O šveitiklis tai toks irgi melsvas. Tai dabarblia galvojam kaip tą šveitiklį nuo mūsų renesanso nušveist. Nes įsigėrė ir tas. Žodžiu “problemos” kaip čia vienoj vietoj sako. O renesanso to tai nepirkit…

darom pavasarį

Ir išties – jau peraugom į tą lygmenį kai nešamės su savimi špižinę šašlykinę. O dar kad linksmiau būtų – ežero viduriu. O kad dar linksmiau būtų – atlikti paprasto hidroeksperimento. Ir nieko nuostabaus, kad aborigenai atėję pažiūrėt niekaip negali suprasti ką čia veikiam – cigaretės pasibaigę, į žvejus nepanašūs, alkoturizmu akivaizdžiai irgi neužsiima… Tai ir pavadina ekstremalais. Ojo, ginčytis negalim, nors iš mūsiškio požiūrio taško ekstremalas atrodo… kiek ekstremalesnis.

O mes ką, ką… Pavasarį darom – naktimis ledą tirpinam.

O šiaip viskas po senovei – slampiojantys zombiai miško keliukuose, vaiduokliai keliuose, vaikštantys paveikslai, naktiniai diy, žodžiu – nieko ypatingo.

legoman

“O žinai į ką tu man panašus? Į lego žmogeliuką.” Taip ir sėdžiu be žado. Mašinoj. Na su visokiais gyvūnais lygino, dar su šiuo bei tuo lygino, bet jau su konstruktorium… Atsargiai išklausinėju kas čia, kaip čia – pasirodo “na jo, visą laiką kažką darai ir visokių įrankių turi”. Aaaa, jo… Išsikauliju dovanų tokį vieną lego žmogiuką. Tokį su bulgarke. Žiūriu – panašus, iš tikro… Įtariu (dar tik įtariu) gali peraugt į naują (nu nebereik man jų) hobį. Bet linksma. O kačiukų pumpurai jau išsprogo.