artimas užsienis

Nė nebežinau po kiekos laiko išsikrutinau. Vėl turistas. Vėl faina. Vėl kaimynai. Kaimynai, tiesa, šį savaitgalį buvo tokios nuotaikos:

Read the rest of this entry »

varėm žiemužę

Ne tai, kad ji man nepatinka. Patinka. Ir dar kaip. Ypaš kai galim braidyt po sniegą susmigus iki pusės. Čia vakar. Bet viskam savas laikas, todėl ir varėm.

Read the rest of this entry »

naujuosius sutikom šitaip

Trijų personų kempingas Velino kampo miške,  sniegynuose. Kilovatų perdirbimo punktas centre, šalia – geriausias kulinaras kokį teko per gyvenimėlį matyt (maitino mus skaniau nei įmanom namie pasigamint):

Read the rest of this entry »

diy dviračio bagažinė

Pažadėjau parodyt kaip atrodo:

Tik (last minute project) pažeidžiau dažymo specifi, tai vietomis atsilupo – dažiau “ant durniaus” vieną sluoksnį ir teptuku…

Bazė platesnė nei oroginalių – ant viršaus telpa dar palapinė, kilimėliai ir kitas stafas. Atlaikė savaitę duobėtų kelių ir nė nekliba (krovinio buvo 30+ kg). Gud.

Ignalinos – Molėtų ežerynai dviračiu

Bendras kelionės planas: jokio plano. Arba, skambiai tariant, planas dinaminis.

Iki Ignalinos traukiniu. Bilietus papigino. Ypač malonus ir užkrečiantis visus gera nuotaika konduktorius. Lietus. Ašaros, ne lietus, bet tai tik vėliau paaiškėjo.

Truputis tur-techinfo. Pasraruoju metu pripratęs važinėt oldskūliniu plentinuku, tai pirmą visą dieną aikčiojau tik užmetęs akį į priekinį ratą kokiu traktorium važiuoju. Priekinė padanga standartinė cheap kombi. Galinė – Continental Travel Contact. Gal pakaks paminėt, kad visą žygį gyriau ir dabar konstatuoju faktą – geriausia turizmo padanga kokia tik teko važinėt. Gera ir ant asfalto ir smėlyje. Antras svarbus  punktas – bagažinė. Nežinau ar būna pirkt tvirtų turistinių, neieškojau. Kadaise turistai nešdavo meistriukams brėžinius ir gaudavo suvirintą. Dabar pats užbėgau į gelžgalių parduotuvę, po to garažan ir maždaug už 4,50 Lt ir kelis virinimo elektrodus turiu tvirtą, kartoju – tvirtą bagažinę. Ilgiems žygiams kitą kartą reikės pasiimt daugiau stabdžių kaladėlių – pliaupiant lietui offroude tik spėk keisti. Dujų balionų (CV470) jei baigiasi pakeliui – nerasi nė su žiburiu, nu, naivuoliai buržujai. Žygio metu sprogo tik viena kamera. Kaip visada – pastovėjo ant saulutės :) Žemėlapiai – 1:50 000. Spidometro kaip ir kažkada GPS’o atsisakiau smegenų darbo labui. Spidometro neprireikė. “Paklydęs” buvau tik vieną kartą – 1 kv. km ribose kai važiuojant bekele (pieva) išlindom į naują keliuką kurio nebuvo žemėlapy.

Jau pirmą dieną pastebėta tendencija – imant statistiškai 4/5 žemėlapyje pažymėtų stovyklaviečių realybėje pasitinka ženklu “eismas draudžiamas”, užrašu privati valda ir nurodytu mobiliuoju telefonu. Maždaug pasiskambink, susimokėk ir stovyklauk. Legalus bizniukas. Na, bet atmetus visus blabla – “svečius” pasitinka draudžiamu ženklu. Kaip ta pardavėja senoje suklypusioje kaimo parduotuvėje – gręžia vargšą užsukusį pirkėją “trukdai ilsėtis, ridike, negeras žmogau” žvilgsniu. Bet mes prie to pripratę ar kaip ten. Kyla noras važiuot į laukinius kraštus – išlaižytas vakarietiškas turizmas visada stovėjo skersai gerklės, o atokių kampų čia jau nebedaug likę.

Atskiras vertas paminėti dalykas – žygio bendrakeleivė, kuriai čia išvis koks ketvirtas didesnis pasivažinėjimas, nė cypt visą žygį apie jokį sunku arba pavargau :) Tik akytes kiek išplėtė kai išsukom iš keliuko ir kirtom pievą priaugusią sulyg galvom žolės. Diplomiukas bus :)

Šiek tiek į karščio duobę papuolėm, šiek tiek lijo, šiek tiek Tas Kuris Varto Medžius su Tuo Kuris Laužo Medžius sugėrė, matyt, nes Aiterada – Molėtai kelyje visus pakeliui nušlavė. Visus. Metas rasti kokią neužimtą vietikę irgi nelabai geras. Liepa, berods. Vietomis teko imt ir naudotis dviratininko privalumais – pravažumu – ir nakvoti tokiose vietelėse, kurių tie su mašinikėm ir muzika neprivažiuoja. Ai, ir ežere ant butelio sudaužyto užlipau. Du kartus. Pirma ant kakliuko, po to ant dugnelio. Nieko, nesmarkiai. Nacionalinis parkas, kaipgis, lochynas.

Vilniun grįžom dviračiais. Persėdau ant to savo kito dviračio, dar sutvarkiau vieną reikaliuką, ir ką – miške geriau. Miške niekas nesikėsina nudaužti, priešingai nei mieste.

Ukmergė – Deltuva

Ukmergė su Maskva turi vieną bendrą dalyką. Vairuotojus. Na, ukmergiškiai gal ir nevisai megapoliniai vairuotojai, bet vienas dalykas kuo abeji atitinka – traiško pėsčiuosius perėjose. Sąžiningai, kiek teko keltis per perėjas, visos buvo didis išbandymas. Kaip kalnų upeliai: niekad negali žinoti. O šiaip nuostabus oras dviratizmui.

Deltuvoje:

Read the rest of this entry »

planelis

Susikurpiau planelį ką veikti po savaitės su uodegyte.

Kvietimų nebus, bet kas žino kur ir nori kartu – imu.