Bet išties tai viskas ten taip:

Milicija (taip, norėjau pasakyt milicija) nežiopso, nors milicininkų veidai ir pagirioti. Beje,dvi milicininkės išmetė iš eilinio parkelio centre, nes rūkiau pypkę, nors valandą prieš tai mačiau abi tas pačias tame pat parke su cigaretėmis. Prisiminęs kaip baigė viena operos žvaigždė su tenykščiais nutylėjau viską kas ant liežuvio ir apsiribojau sausu “ok”. Mažu ką :)

Taline, gi, prisiminiau, kad moku akmenukus-varlytes daryt:

Ir šiaip ten viskas super, net nepaisant to, kad asfaltu ir betonu nutiopinom per daug kilometrų, per daug.

Ftp! suoliukas Taline:

Ir žvaigždėms dar nespėjus iki galo išblėsti vaizdelis virš kiosko, ant LT sienos, kuriame (kioske) privalu susimokėti kelių mokestį. Matyt mus jau įspėja Lietuvos Mokesčių Rinkėjai, kad su jais nejuokautume:

Pasigirsiu: nauja anatominė darbinio įrankio rankena. Tiesiog prilimpa į delną, žvėriškai patogu.

Dėl pasirinkimo mačetė – kirvis: ilgai dvejojau, turiu gerą fiskaro kirvį, tai pakankamo svarumo argumentas visiems kitiems įrankiams. O ypač kai mano mačetė turėjo baisią ir nepatogią kažkokio kietmedžio rankeną, kuri, be kita ko, (pagaliau!) sulūžo. Taigi – su gera rankena (stiklo-plastikas) šitas daiktas visai atgimė mano akyse. Dabar dažniau renkuosi mačetę vietoj kirvio – didesnis darbinis paviršius, daugiau įvairių kirtimo kampų bei jėgų. Aišku, reikia tvirtesnės letenos :)

Kaip ir priklauso tokiu metu – riebus ir sotus maistas :) Ir tikrai – kai pamatai aplink sniegynus, kai pabraidai iki pusės sniege su rąstuku ant pečių – to sotaus ir riebaus maisto norisi. Organizmas staugte staugė – “dėk daugiau tų spirgių, dėk daugiau!” :)

Petelnę žalvarinę užskaitau. Super.

Vienas iš įspūdžių – visu greičiu iš tamsos keldamas sniego kamuolius ir sviesdamas juos tiesiai į veidą atskrenda traukinys su tūkstančiu cisternų. Baisu buvo :)

Vandens gavybos ir meškerės mirkymo punktas (ledas per sprindį, buvo vietų kur trakštelėdavo taip, kad pakinklius sutraukė):

Kilovatų smulkinimo įranga:

Kartosim, mielieji, ane?

Tik (last minute project) pažeidžiau dažymo specifi, tai vietomis atsilupo – dažiau “ant durniaus” vieną sluoksnį ir teptuku…

Bazė platesnė nei oroginalių – ant viršaus telpa dar palapinė, kilimėliai ir kitas stafas. Atlaikė savaitę duobėtų kelių ir nė nekliba (krovinio buvo 30+ kg). Gud.

Iki Ignalinos traukiniu. Bilietus papigino. Ypač malonus ir užkrečiantis visus gera nuotaika konduktorius. Lietus. Ašaros, ne lietus, bet tai tik vėliau paaiškėjo.

Truputis tur-techinfo. Pasraruoju metu pripratęs važinėt oldskūliniu plentinuku, tai pirmą visą dieną aikčiojau tik užmetęs akį į priekinį ratą kokiu traktorium važiuoju. Priekinė padanga standartinė cheap kombi. Galinė – Continental Travel Contact. Gal pakaks paminėt, kad visą žygį gyriau ir dabar konstatuoju faktą – geriausia turizmo padanga kokia tik teko važinėt. Gera ir ant asfalto ir smėlyje. Antras svarbus  punktas – bagažinė. Nežinau ar būna pirkt tvirtų turistinių, neieškojau. Kadaise turistai nešdavo meistriukams brėžinius ir gaudavo suvirintą. Dabar pats užbėgau į gelžgalių parduotuvę, po to garažan ir maždaug už 4,50 Lt ir kelis virinimo elektrodus turiu tvirtą, kartoju – tvirtą bagažinę. Ilgiems žygiams kitą kartą reikės pasiimt daugiau stabdžių kaladėlių – pliaupiant lietui offroude tik spėk keisti. Dujų balionų (CV470) jei baigiasi pakeliui – nerasi nė su žiburiu, nu, naivuoliai buržujai. Žygio metu sprogo tik viena kamera. Kaip visada – pastovėjo ant saulutės :) Žemėlapiai – 1:50 000. Spidometro kaip ir kažkada GPS’o atsisakiau smegenų darbo labui. Spidometro neprireikė. “Paklydęs” buvau tik vieną kartą – 1 kv. km ribose kai važiuojant bekele (pieva) išlindom į naują keliuką kurio nebuvo žemėlapy.

Jau pirmą dieną pastebėta tendencija – imant statistiškai 4/5 žemėlapyje pažymėtų stovyklaviečių realybėje pasitinka ženklu “eismas draudžiamas”, užrašu privati valda ir nurodytu mobiliuoju telefonu. Maždaug pasiskambink, susimokėk ir stovyklauk. Legalus bizniukas. Na, bet atmetus visus blabla – “svečius” pasitinka draudžiamu ženklu. Kaip ta pardavėja senoje suklypusioje kaimo parduotuvėje – gręžia vargšą užsukusį pirkėją “trukdai ilsėtis, ridike, negeras žmogau” žvilgsniu. Bet mes prie to pripratę ar kaip ten. Kyla noras važiuot į laukinius kraštus – išlaižytas vakarietiškas turizmas visada stovėjo skersai gerklės, o atokių kampų čia jau nebedaug likę.

Atskiras vertas paminėti dalykas – žygio bendrakeleivė, kuriai čia išvis koks ketvirtas didesnis pasivažinėjimas, nė cypt visą žygį apie jokį sunku arba pavargau :) Tik akytes kiek išplėtė kai išsukom iš keliuko ir kirtom pievą priaugusią sulyg galvom žolės. Diplomiukas bus :)

Šiek tiek į karščio duobę papuolėm, šiek tiek lijo, šiek tiek Tas Kuris Varto Medžius su Tuo Kuris Laužo Medžius sugėrė, matyt, nes Aiterada – Molėtai kelyje visus pakeliui nušlavė. Visus. Metas rasti kokią neužimtą vietikę irgi nelabai geras. Liepa, berods. Vietomis teko imt ir naudotis dviratininko privalumais – pravažumu – ir nakvoti tokiose vietelėse, kurių tie su mašinikėm ir muzika neprivažiuoja. Ai, ir ežere ant butelio sudaužyto užlipau. Du kartus. Pirma ant kakliuko, po to ant dugnelio. Nieko, nesmarkiai. Nacionalinis parkas, kaipgis, lochynas.

Vilniun grįžom dviračiais. Persėdau ant to savo kito dviračio, dar sutvarkiau vieną reikaliuką, ir ką – miške geriau. Miške niekas nesikėsina nudaužti, priešingai nei mieste.

Deltuvoje:

Kvietimų nebus, bet kas žino kur ir nori kartu – imu.