ateinantiems

Kadangi, kaip jau ir sakiau, mėsa sumarinuota, kirvis, pjūklas ir peilis pagaląsti, miegmaišiai supakuoti, belieka tik užduoti toną ateinantiems metams. Ne, neužsiimsiu čia žadėjimais ir pažadais – per kažkiek praėjusio laiko įpratau ne žadėti o vykdyti. Sportinis ateinančiųjų tonas gan aiškus, tikslai užbrėžti, vykdymas jau pradėtas – bereikia tiesiog tęsti toliau. Su darbiniais tas pats. Yra tik du dalykai, ką (būdamas niurna lietuviškasis) vis pamirštu ar šiaip iškrenta iš galvos, o iš tikro tai turėčiau tai nuosekliai daryti. Pirmasis yra labai paprastas: kiekvieną rytą pradėti nusišypsant savo abrozdėliui veidrodyje. Toks rytietiškas kung-fu, labai nesiplečiant galiu pasakyti, kad tai veikia ir veikia puikiai. Antras dalykas yra dar paprastesnis – dažniau prikąsti liežuvį. Tai tiek, o kas parašyta tenutinka.

Akivaizdus workflow modulio trūkumas

Nesiginčyju, workflow galima spręsti tokiu metodu, bet nepatartina. Štai kodėl:

nacionalinis patiekalas

Iš svečios šalies atvažiavę svečiai yra labai gera proga pergalvoti savaime suprantamus dalykus.

Tarkim, einant Vokiečių gatve:

- čia kam šitas paminklas?

- hmmm…

Arba – senas geras nepakartojamas klausimas apie mūsų nacionalinį patiekalą. Stereotipinę mintį “cepelinai” nuveju šalin suskaičiavęs vietas mieste kur juos galima gauti bent šiek tiek valgomus. Juolab suskaičiavęs tuos įvykius kada ėjome ir valgėme cepelinus. Ne, ne tai. Nuo tada kai Lithuania In Your Pocket rašė, kad lietuvių nacionalinis patiekalas yra Shaslik irgi prabėgo jau labai daug metų. Pabandau mintyse suskaičiuoti kur dažniausiai vietiniai (maitinimo įstaigų kontekste) susitikinėja su verslo partneriais ar draugais, ką tuo metu valgo. Bingo. Pica.

elementai

Atlikus nelabai didelę pliusminus einančių trečią dešimtį žmonių grupės, teigiančių (laisva forma) “nekenčiu hipsterių” apklausėlę paaiškėjo, kad nė vienas jų negali paaiškinti kas yra hipsteris.

Tuoj pat prisiminiau kaip, būdami maždaug dešimtokai, su vienu klasioku, sportininku, patvarkę po puslitrį sėdėdavom šen bei ten, o tas klasiokas mane ašaringu baltosios nuoširdumu apsikabinęs per pečius įtikinėdavo: “Gedai, bl.., kaip nekenčiu metalų!”. Kiekvieną kartą kai primindavau jam, kad aš, čia pat sėdintis ilgaplaukis su odine striuke ir stambiagabaričiais auliniais batais visai patenku į tą kategoriją, atšaudavo “ne, ne taip, tų kitų nekenčiu, tu čia ne prie ko”.

Bijau kad taip ir liksiu neįkirtęs.

balkone žiūrint į rytus

Kaip jau sakė protingiausias mano pažįstamas žmogus, balkone reikia ne gelsvas paklodes džiaustyt. Ne įstiklint jį ir paverst sandėliuku.

Balkone reikia pasistatyt suoliuką (ar šezlongą, čia kaip jau mėgstat) ir gerti rytinę kavą su knyga rankoje. Saulėkaitoje.

apie viešus dienoraščius

Kadangi periodiškai vis atsiranda rėkaliotojų apie tai “kaip čia baisu yra rašyti viešus dienoraščius” ir kitą blabla apie ekshibicionizmą, tai štai: Witold Gombrowicz, labai garsus, žymus ir genialus rašytojas (na jau vien tai, kad pats apie save rašė “Aš – genijus” jau ko verta) ir jo 1953-iais ir taip toliau publikuoti (popieriuje, žinoma, bet argi skirtumas) visam pasauliui dienoraščiai. Shut up & read books.

parsivilkom

Iš tikro tai praktiniu būdu įrodėm, kad:

• > 3 bėgių dviračiai
• minkštos sėdynės
• miegojimo kilimėliai
• cinizmas

yra skirti silpniesiems. Dėl paskutiniojo fakto šita skylė gali ir užsiraukti, nes visą mėnesį išėjo nugyventi būnant atviram pasauliui, pavyko susiimti net belgų keliuose bei  pamačius žioplius prie Monos Lizos. Žygio ataskaita dar bus kai išsiprausim beigi pasiilsėsim.

apie juos

bene dažniausiai Belgijoje mano kartojamas žodis yra rusiškas. Tas, kur prasideda žodžiu “laužtuvas”. Dar kartais juos pavadinu Byvio draugu iš multiplikacinio filmo. Šiaip viskas gerai, bet eismas – tragiškas. Furų veidrodėliai skrenda per 5 cm nuo ausies. Nu negimę jie vairuoti, nu.

santykis su aplinka

Norą žudyti nebūtinai nulemdavo sveikas protas ar gyvybiniai poreikiai, tai yra, auka nebūtinai turėjo būti kenksminga ar tinkama maistui, tačiau tas noras buvo visuotinis. Jei didžioji skruzdėda, retas, gražus ir visiškai nekenksmingas gyvūnas, perbėgdavo kelią – o tai atsitikdavo gana dažnai, – vairuotojas akimirksniu sustabdydavo automobilį, ir visi brazilai šokdavo jos gaudyti. Paprastai skruzdėda vos velka savo dideles letenas, tačiau gali pajudėti ir greičiau, ypač kai ją vejasi klykianti minia žmonių, apsiginklavusių bėgant nutvertais pagaliais. Galiausiai už kokios mylios nuo kelio brazilai pasivydavo ją, imdavo daužyti ir daužydavo dar ilgai, nors ji jau seniai būdavo išleidusi paskutinį kvapą. Tebešūkaudami jie grįždavo prie automobilio tęsti kelionės, kurią taip įžūliai buvo nutraukusi didžioji skruzdėda.

Anthony Smith, Mato Grosas (Mato Grosso: Last Virgin Land: An Account of the Mato Grosso, Based on the Royal Society and Royal Geographical Society Expedition to Central Brazi)

pabirai

Romantiškas mūsų Kitės pusbrolis. Maždaug taip ir jaučiausi savaitgalį.

Kaunas beveik visada man ką nors pasiūlo. Šįkart pasiūlė, pakišo tiesiai po nosim mano pirmąjį fotoaparatą ir M. Sahlinso knygą. Dar truputį tokių. Traukiny puikumėlis skaityt apie Afriką, šiek tiek analizuot ir šiek tiek sintezuot. Dviaukštis traukinys – jėga.