yes, you must dare run some hidden life scripts, dear

Nežinau kaip tas nutiko, bet tarpuose tarp brauzinimo apie Kawasakio sankabos ypatumus ir randominio čilinimo feisbuke kliktelėjau adreso laukelyje šį blogą, o tada galai žino kodėl kliktelėjau kelis puslapius nuo galo ir… brim birim – sena konsolės poezija, nuo kurios prasidėjo kažkas nerealiai teisingo ir gero gyvenime.

Įdomu. Velniava, sakau sau, juk to užkeikimo kertiniai moduliai taip ir liko veikti iki šiol. Vis pusiau juokais, bet labiau rimtai negu juokais pakalbam su žmona apie tai, kad “dievai minčių negirdi”, kaip sakydavo protėviai. Jie galvodavo, kad savo norus reikia ištarti garsiai. Tas turėtų perjungti kažką po šio pasaulio kapotu, tai, ką jie vadindavo “dievais” ir tas noras pradeda pamažu (o gal ir greitai, bala žino) pildytis. Aš tai galvoju, kad galima ir rašyti. Na, bent jau mano pastebėjimais tai veikia lygiai taip pat (man gal net ir geriau).

O trumputė istorija, kurią noriu papasakoti yra tokia, kad tais mano anksčiau minėtais daug puslapių atgal laikais su vienu prietėlium kalbant apie tai kokios žmonos man iš tikro reikia jis pareiškė, kad tokių tai tikrai nebūna. Tuomet nepatikėjau, nepamenu tyliai ar garsiai, bet pamenu, kad tikrai nepatikėjau. Ir visai nesenai, fotografuodamas žmoną, prisukinėjančią tvirtinimo detales ant motociklo duslintuvo kolektoriaus akimirkai prisiminiau visą tą pokalbį. Ir supratau, kad teisus likau aš.

Mėkit motociklus, jie pasaulį daro gražesnį.

2014 sum up

  • Pačioj netgi metų pradžioj sakiau kad man labai patinka mano darbas. Dabar galiu įvertint – vis dar dievinu savo darbą. Programavimas šiaip dalykas dėkingas, tik reikia šiokių tokių inkarų atgal iš absoliučiosios abstrakcijos pasaulio į realybę – man labai padeda taekwondo.
  • Dėde, dėde, o tu drąsus? – klausia kažkur aštuntą kelionės dieną vietinio ežeriuko paplūdimį valdantis vaikis, dar net ne paauglys. Nuobodžiaujantis, matosi, savo amžiaus draugų nėra, tenka bendraut su kuo išeina – su suaugusiais. Įdėmiai apmetu akimis aplinką. Aha, tiltas yra vidury paplūdimio, jau nujaučiu kur viskas krypsta. Na, kaip pažiūrėsi sakau, priklauso nuo daug ko. A, sako jis. Tada šok nuo tilto va čia, rodo kur. Ne, sakau, aš nuo tiltų į vandenį nešokinėju. A, sako jis, tada tu bailys! Taip, sakau labai rimtai, tikriausiai taip ir bus. Kažkodėl akyse prašmėžavo tas vaizdelis kaip mes su mopedu 80 km/h matalinam E67 tarp fūrų, kinkos iš įtampos dreba, droselis išsuktas iki galo, dar kiek ir nuplyš, o akys ryja labai lėtai tirpstantį kilometražą gps’e likusį iki posūkio išleisiančio iš to prakeikto plento. Taip, dar kartą sutinku, taip ir bus. Ramiai nubrendu paplaukioti.
  • Šiemet nori nenori teko pripažinti, kad kai tau trisdešimt penki, jau nebegali sau leisti tokio neatsakingai paskirstyto fizinio krūvio kaip kad būdavo gali aštuoniolikos. Plyštantys vidury treniruotės raumenys po to kai “ai, nebuvau savaitę kitą treniruotėse, bet gal nieko tokio” yra ne tik skausminga, bet išmuša iš rikuotės ilgam. O reguliarumas yra sporto dievas. Taip, taip, pagyvenusiems.
  • Ateinantiems jau nebežadu sau tokių neatsakingų pažadų kaip “tornado kick per metus” (užtrukau dvejus, ir tai dar tobulint ir tobulint). Vienintelis pažadas, kurio jau pradedu laikytis tai 3 kavos keisti į 1 kavos ir du vandens/sulčių/mineralinio. Nes na, aštuoni kavos per dieną yra gal kiek daugokai.
  • Tylų pernykštį pažadą “daugiau lituoti” visus metus stengiausi bent 1% laikyti: bent kažkiek lituoti. Tai porą laidų ir dvi motociklų signalizacijos sulituotos. Tiek tad tų pažadų.
  • Vis pasigaliu kiekvienais metais, kad nevedu tikslios skaitinių statistikos, nes tiksliai nežinau kiek perskaičiau. Turiu koeficientą maždaug šiukšlynėlis minus penkiolika, jis labai panašus į realybę, kuriais nors metais patikrinsiu, tikrai tikrai. Tai šiemet maždaug 72 knygos, bet tai buvo lengva, nes įsisukau į Glen Cook, o jis, kaip žinia, įmantriai nerašo. Bet šlamštukas gerai skaitosi kai per pavargęs bet ką kitą rimtą ir (juk būtinai) liūdną krimst.

Ak, na ir paveiksliukai.

ateinantiems

Kadangi, kaip jau ir sakiau, mėsa sumarinuota, kirvis, pjūklas ir peilis pagaląsti, miegmaišiai supakuoti, belieka tik užduoti toną ateinantiems metams. Ne, neužsiimsiu čia žadėjimais ir pažadais – per kažkiek praėjusio laiko įpratau ne žadėti o vykdyti. Sportinis ateinančiųjų tonas gan aiškus, tikslai užbrėžti, vykdymas jau pradėtas – bereikia tiesiog tęsti toliau. Su darbiniais tas pats. Yra tik du dalykai, ką (būdamas niurna lietuviškasis) vis pamirštu ar šiaip iškrenta iš galvos, o iš tikro tai turėčiau tai nuosekliai daryti. Pirmasis yra labai paprastas: kiekvieną rytą pradėti nusišypsant savo abrozdėliui veidrodyje. Toks rytietiškas kung-fu, labai nesiplečiant galiu pasakyti, kad tai veikia ir veikia puikiai. Antras dalykas yra dar paprastesnis – dažniau prikąsti liežuvį. Tai tiek, o kas parašyta tenutinka.

nacionalinis patiekalas

Iš svečios šalies atvažiavę svečiai yra labai gera proga pergalvoti savaime suprantamus dalykus.

Tarkim, einant Vokiečių gatve:

– čia kam šitas paminklas?

– hmmm…

Arba – senas geras nepakartojamas klausimas apie mūsų nacionalinį patiekalą. Stereotipinę mintį “cepelinai” nuveju šalin suskaičiavęs vietas mieste kur juos galima gauti bent šiek tiek valgomus. Juolab suskaičiavęs tuos įvykius kada ėjome ir valgėme cepelinus. Ne, ne tai. Nuo tada kai Lithuania In Your Pocket rašė, kad lietuvių nacionalinis patiekalas yra Shaslik irgi prabėgo jau labai daug metų. Pabandau mintyse suskaičiuoti kur dažniausiai vietiniai (maitinimo įstaigų kontekste) susitikinėja su verslo partneriais ar draugais, ką tuo metu valgo. Bingo. Pica.

elementai

Atlikus nelabai didelę pliusminus einančių trečią dešimtį žmonių grupės, teigiančių (laisva forma) “nekenčiu hipsterių” apklausėlę paaiškėjo, kad nė vienas jų negali paaiškinti kas yra hipsteris.

Tuoj pat prisiminiau kaip, būdami maždaug dešimtokai, su vienu klasioku, sportininku, patvarkę po puslitrį sėdėdavom šen bei ten, o tas klasiokas mane ašaringu baltosios nuoširdumu apsikabinęs per pečius įtikinėdavo: “Gedai, bl.., kaip nekenčiu metalų!”. Kiekvieną kartą kai primindavau jam, kad aš, čia pat sėdintis ilgaplaukis su odine striuke ir stambiagabaričiais auliniais batais visai patenku į tą kategoriją, atšaudavo “ne, ne taip, tų kitų nekenčiu, tu čia ne prie ko”.

Bijau kad taip ir liksiu neįkirtęs.

apie viešus dienoraščius

Kadangi periodiškai vis atsiranda rėkaliotojų apie tai “kaip čia baisu yra rašyti viešus dienoraščius” ir kitą blabla apie ekshibicionizmą, tai štai: Witold Gombrowicz, labai garsus, žymus ir genialus rašytojas (na jau vien tai, kad pats apie save rašė “Aš – genijus” jau ko verta) ir jo 1953-iais ir taip toliau publikuoti (popieriuje, žinoma, bet argi skirtumas) visam pasauliui dienoraščiai. Shut up & read books.

parsivilkom

Iš tikro tai praktiniu būdu įrodėm, kad:

  • > 3 bėgių dviračiai
  • minkštos sėdynės
  • miegojimo kilimėliai
  • cinizmas

yra skirti silpniesiems. Dėl paskutiniojo fakto šita skylė gali ir užsiraukti, nes visą mėnesį išėjo nugyventi būnant atviram pasauliui, pavyko susiimti net belgų keliuose bei  pamačius žioplius prie Monos Lizos. Žygio ataskaita dar bus kai išsiprausim beigi pasiilsėsim.