apie viešus dienoraščius

Kadangi periodiškai vis atsiranda rėkaliotojų apie tai “kaip čia baisu yra rašyti viešus dienoraščius” ir kitą blabla apie ekshibicionizmą, tai štai: Witold Gombrowicz, labai garsus, žymus ir genialus rašytojas (na jau vien tai, kad pats apie save rašė “Aš – genijus” jau ko verta) ir jo 1953-iais ir taip toliau publikuoti (popieriuje, žinoma, bet argi skirtumas) visam pasauliui dienoraščiai. Shut up & read books.

parsivilkom

Iš tikro tai praktiniu būdu įrodėm, kad:

• > 3 bėgių dviračiai
• minkštos sėdynės
• miegojimo kilimėliai
• cinizmas

yra skirti silpniesiems. Dėl paskutiniojo fakto šita skylė gali ir užsiraukti, nes visą mėnesį išėjo nugyventi būnant atviram pasauliui, pavyko susiimti net belgų keliuose bei  pamačius žioplius prie Monos Lizos. Žygio ataskaita dar bus kai išsiprausim beigi pasiilsėsim.

apie juos

bene dažniausiai Belgijoje mano kartojamas žodis yra rusiškas. Tas, kur prasideda žodžiu “laužtuvas”. Dar kartais juos pavadinu Byvio draugu iš multiplikacinio filmo. Šiaip viskas gerai, bet eismas – tragiškas. Furų veidrodėliai skrenda per 5 cm nuo ausies. Nu negimę jie vairuoti, nu.

santykis su aplinka

Norą žudyti nebūtinai nulemdavo sveikas protas ar gyvybiniai poreikiai, tai yra, auka nebūtinai turėjo būti kenksminga ar tinkama maistui, tačiau tas noras buvo visuotinis. Jei didžioji skruzdėda, retas, gražus ir visiškai nekenksmingas gyvūnas, perbėgdavo kelią – o tai atsitikdavo gana dažnai, – vairuotojas akimirksniu sustabdydavo automobilį, ir visi brazilai šokdavo jos gaudyti. Paprastai skruzdėda vos velka savo dideles letenas, tačiau gali pajudėti ir greičiau, ypač kai ją vejasi klykianti minia žmonių, apsiginklavusių bėgant nutvertais pagaliais. Galiausiai už kokios mylios nuo kelio brazilai pasivydavo ją, imdavo daužyti ir daužydavo dar ilgai, nors ji jau seniai būdavo išleidusi paskutinį kvapą. Tebešūkaudami jie grįždavo prie automobilio tęsti kelionės, kurią taip įžūliai buvo nutraukusi didžioji skruzdėda.

Anthony Smith, Mato Grosas (Mato Grosso: Last Virgin Land: An Account of the Mato Grosso, Based on the Royal Society and Royal Geographical Society Expedition to Central Brazi)

pabirai

Romantiškas mūsų Kitės pusbrolis. Maždaug taip ir jaučiausi savaitgalį.

Kaunas beveik visada man ką nors pasiūlo. Šįkart pasiūlė, pakišo tiesiai po nosim mano pirmąjį fotoaparatą ir M. Sahlinso knygą. Dar truputį tokių. Traukiny puikumėlis skaityt apie Afriką, šiek tiek analizuot ir šiek tiek sintezuot. Dviaukštis traukinys – jėga.

vakarai, tie kur laukiniai

Tai kas vyksta: tarkim, žmogus sukuria ką nors. Kad ir programą. Kadangi tas žmogus yra programos autorius, jis kelia sąlygas norintiems ją naudoti. Todėl autorius ir sako: jeigu norite naudoti mano programą, turite už tai man sumokėti. Atrodo logiška. Nepatinka sąlygos – naudok kitą, kurios sąlygos patinka.

Bet, kadangi visiškai nebaudžiami, atsiranda tokie, kurie naudojasi programa neklausydami autoriaus sąlygų. Dar juokingiau, atsiranda ir tokių, kurie sako: technologijos taip pažengė į priekį, kad įvyko tokia painiava, ir autorius reikalaudamas mokesčio yra neteisus. Mes nemokėkim jam, nes naudodami jo programą mes pastarosios iš autoriaus fiziškai neatimam. Tada prasideda painios diskusijos apie nieką uždangstančios visą esmę – gali sutikti su autoriaus sąlyga arba ne; bandymas įrodyti, kad autorius neteisus – pats savaime yra absurdas.

Primena vesterną. “Aš nebaudžiamas – aš teisus”.

mhm

- nenusipjausi piršto?
- ne.
čponkšt. Kaltas – mano mintis sustojo ties šiuo vaizdiniu. Sustojusi mintis pavojinga, pavojinga. Šįkart nieko baisaus, tik patiuningavau piršto ilgį. Būdamas tokio aukšto lygio kerėpla moku savim pasirūpinti, viena ranka puikiai rišu mazgus ant binto. Patirtis, bet ir kvailumas irgi. Miško reikia, mintys kibios, stoja ties visais kabliukais.

pelės akys

Kaip žmogėnui su randomiškai surankiotomis elektronikos žiniomis (trumpiau tariant samaūčkai) laikau visai nieko daiktu per porą valandų sugalvoti, surinkti ir ištestuoti garsu aktyvuojamą switch’ą. Bus akys tai pelei melomanei, kuri dabar akla iš piktumo viską vagia ir slepia. Paslėpė dviračio spyną, lydmetalį ir dar matyt šį bei tą. Dabar kaip idiotas kas dešimt sekundžių suploju deknais, kad vėl uždegt diodus. Katė apie mane turi labai svarią nuomonę. Matau iš akių.

ritmai

Du laukiniai katinai viską žino apie vienas kito ir judviejų abiejų kartu taktus. Jiems tikrai nereikia skaityti Musashi pamąstymų, tiesiog to harmonijos pajutimo jie dar neprarado. Gražu, sustoju pažiūrėti kaip gražu. Judesiai tokie lėti ir tokie taupūs – vienas nereikalingas, iškrentantis iš bendro ritmo ir jie virs rėkiančiu kovos gniutulu. Aplinkui o ir kiekviename jų krustelėjime tvyranti įtampa, atrodo, tuoj pasipils žaibais. Bet jie apsieis be kovos. Kaip ir beveik kasdien.

Galvoju sau, kad dvikojai su stačiai atkištu nykščiu šį įgimtą grakštumą ir ritmo pajutimą prarado jau kasdais. Dabar jiems to reikia mokytis iš naujo, tačiau retas kuris besiryžta.

re: bybratis

Gerb. rzu, viso Drėmelio Klubo Nominacijų Skyrimo Padalinio vardu esate paskirtas kaip Geležinio Bybio ordino laimėtojas už gausius nuopelnus matuojant įvairaus plauko blogerių intymiuosius instrumentus. Jūsų asmeninis ordinas – statulėlė bus gaminamas ryt, taigi dar galite išreikšti kokį nors savo pageidavimą, į kurį, matyt taip ir nebus atsižvelgta.

Nuo savęs asmeniškai galiu pridurti: kaip žmogus užsibrėžęs tikslą įvertinti viso interneto temos išmanymą balais laikotės labai tvirtai, o kaip vertinantis interneto platybių protavimą (balais (!)) – tiesiog nuostabiai. Būtent pagal šiuos kriterijus didžiai gerbiamai komisijai jūs ir buvote pasiūlytas. Visgi tai yra gerokai sudėtingesnis uždavinys nei pagal duotuosius šaltkalvio santechniko gyvenimiškosios patirties standartus nustatinėti tam tikrų vamzdžių menines vertes. Žemai lenkiu galvą ir nuolankiai atkišu delną su prizu.

Jūsų g12.

Read the rest of this entry »