dniepras

Važinėdami žvyrkeliais ir miškeliais palei pat Baltarusijos sieną visai mielai užvažiuojam į tokį vietinį kaimuką, kur keliaudami kadaise dviračiais buvom sustoję pavalgyti ledų. Žinom, kad bus pavėsinė su gražiu vaizdu vėl galėsim po tiek metų pavalgyti ledų. Visada įdomu palyginti jausmą kaip buvo tada su tuo kaip dabar. Dažniausiai vis dar nenuvilia.

Nusipirkę po pusantros porcijos ledų išeinam iš parduotuvės ir matom vietinį seniuką dabojantį mūsų motociklą. Susilinksim su juo, nueinam valgyti savo akimirkos grobio ir grožėtis vaizdu iš pavėsinės. Seniukas po kiek laiko ateina, o mes jau iš anksto susižvalgom tuo savo specialiu žvilgsniu (turim tokį) “tuoj klaus kiek kubikų”. Po to specialaus žvilgsnio abu visad mintyse prunkštelim, o jei taip ir paklausia tai dažnai prunkštelėjimas ir ištrūksta balsu, čia toks specialus mūsų vidinis juokelis. Seniokas pamažu prieina.

– Kiek kainuoja?, sako.

Aš apšalęs. Man ledai užstrigo, aš tam nepasiruošęs. Pati matydama mane tokį dar labiau linksminasi. Pakbam su seniuku apie kainą.

– Aš tai irgi važinėdavau, sako. Dnieprą turėjau.

– O, Dnieprą, aš irgi turėjau, sakau. Man patikdavo.

Seniokas tam nepasiruošęs. Seniokas apšalęs.

– Kaip, sako, patikdavo?.. Taigi ten nespėji reguliuot, apvažiuoji ratą jau vėl remontuot…

Dar pakalba (kalba beveik vien jis, aš pritardamas linksiu) apie Dniepro remontą ir seną tvarką, kuri matosi nebais patiko. Aš nutyliu, aišku, kad o man tai Dniepras būtent ir patiko santykiu 90:10 (garažas:važiavimas), nes toks pamokantis motociklas. Tik stabdydavo štai prastokai.

Leave a Reply

Your email address will not be published.