Filosofija koviniuose menuose? Žinoma. Juk neturėdamas kovinės dvasios pralaimi dvikovą jai nė neprasidėjus. Jau net nekalbu apie kovą daugiau nei vienas prieš vieną.
Filosofija darbe? Na taip, atsparos taškas, savimotyvacija. Dar ir daugiau.
Folosofija varžtų sukime? Motoro remonte? Keista? Man – ne. Juk net vienas nulaužtas varžtas, varžtas užapvalinta galvute sukels tiek galvos ir piniginės skausmo…Kai viską susidėlioju į lentynėles – net paprastas varžto įsukimas tampa maloniu darbu atgaivinančiu sielą. Viskas taip paprasta. Ir taip taip, dabar jau slenkstis peržengtas – įsukimas, nebe išsukimas.
Agregatus surinkinėti reikia su pagarba. Na, tik nereikia bijoti prisiliesti :)
Nemoku pasakyti aiškiai, bet jei surinkinėji ir matai grožį – ilgiau tarnaus mechanizmas.
Kartais manau, kad prietaras apie gyvas mašinas (kurios keršija, arba atvirkščiai – pasistengia parašytos) nėra pilnai iš piršto laužtas ;)
Personifikuojant dalykus (ir daiktus) yra paslėpta klaidos tikimybė: jei laikai motorą gyvu padaru – tikiesi, kad kai kuriose situacijose jis elgsis kaip gyvas. O kai taip nesielgia – nustembi, suirzti :) Tas pats ką kažkada Dikstrje rašė apie algoritmus, tik pritaikoma platesne prasme.
O prisilietimo baimė išnyksta, manyčiau, su suvokimu kaip tai veikia ir kodėl tai veikia.
Ir dėl trečio tamstos sakinio: taip. Taip, taip taip :)
Berods tai gražiai pasakoma budizme.
Sakiau, kad nemoku pasakyti :)
Nereikia personifikuoti, taip galima ir už durų be rankenų pakliūti :D
Bet jei galvoji, kad nežinai tiksliai, ar nėra gyva, kažkaip pagarbiau išvalai, rūpestingiau renki, atsakingiau varžai…
Arba šitaip: kad ir negyvas metalo gabalas, bet rūpinkis kaip gyvu padaru :)