jie

Ties penkta ryto ateina pilnaties Sapnai. Pusšeštos griūva molbertas, katė ateina pamurkt šallia savo “čia ne aš, aš geras kačiukas, aš nieko nepadariau”, tada aš išverčiu arbatinuką su arbata ir kūlvirsčia rituosi iki rankšluosčio ir atiedu atgal valyti. Kaip tik tuo metu net nepastebimai užgriūva sapnai ir, kas geriausia tokios pusiaumiegės būsenos, jų aiškinimai. Šitoj vietoj visiškai sutinku su senuku Fromm’u. Keista, bet būnant toje pačioje pusiaumiegėje būnu kaip mažas vaikas – manęs nešokiruoja tai ką prisapnavau. Reiškia apsilpęs šablonavimo mechanizmas. Tas nėr blogai.

“Stoviu moteriai su dalgiu (vagiančiai mano žolę) įrėmęs peilį į gerklę, ji kilst dalgį – papjaut nori – aš stipriau įremiu peilį. Pasidavė. Giminės ir artimieji ją labai sočiai maitino pasisodinę prie stalo, ji buvo labai susigėdus.”

“Senovinę sentikių bažnyčią iškėlė į rūsį, vietoj jos dabar klubas. Rūsin nusidriekus eilė, atstovim, atsisėdam už mokyklinių staliukų. Trumpam. Ramu.”

Dar tečias išrišantis šitus du, bet čia jau perdėm asmeniška. Keista, bet užrašius šituos išlindo ir vakarykščiai. Ehem.