Kaip konstruktorius mėgėjas sukeliu pardavėjams nepagydomą galvos skausmą. Bandau priversti juos pakrutinti smegeninę, dar blogiau, noriu, kad jie padėtų man parinkti nestandartinį sprendimą. Praktiškai grubiai ir netašytai peržengiu visas vartotojiškumo padorumo normas ir dargi toli už toleruojamų jų ribų.
Tačiau kaip pasiteisinimą turiu vieną kortą – patys pardavėjai yra tiek tingūs, kad nepateikia jokioj prieinamoj vietoj jų importuojamų kokios jos bebūtų dalių katalogų. Štai šiandien pabandžiau paklausti ar į penkių žvaigždučių bloką sugebėtų pritaikyti vieną nestandartinę žvaigždutę. Sunervinau vien ta mintim. Ypač, kad dviratis be modelio ir nestandartinis.
Dar kitoj vietoj paklausiau kokius jie turi mažiausius ratus. Klausia:
- Kam?
- Paspirtukui.
- Kokiam, kokio modelio?
- Nėra dar to paspirtuko.
Na, aš tikrai nekaltas, kad pirma ieškau ratų, po to kuriu paspirtuką, taip jau darau. Dar paklausė kokio amžiaus vaikas važinėsis paspirtuku. Teko gėdingai prisipažinti – trisdešimtmetis…
Ratų nepardavė.
Lietuviška prekyba nepritaikyta išradingiems žmonėms :)
Tegali nusipirkti tik tai, ką perka visi – tai yra popsas karaliauja :D
Trisdešimtmetis vaikas :)))
Ką jau padarysi… :)
haha! Pralinksmino :)
:D tai galėjai dar pasilinksminimui paprašyt pas juos vairo kairiarankiams, arba ortopedinių pedalų – vien tam, kad paržat’ :)
Žinai, pabūgau šiek tiek. Jau po praeito karto – kai paprašiau ratlankio, o atkišo ratą ir aš paaiškinau skirtumą, o dar po šio karto – kiek baisu buvo, kad stipinais prie prekystalio prismaigstys :)