keistadienis

Kažkas nervingai skambina į duris. Būtent – nervingai, amžinas mano klausimas “o kaip tai yra, nervingai skambinti” iškart atsakytas. Keista, kaip tik tuo metu rengiausi, spėjau užsivilkt tik marškinėlius. Tenka bėgt iki chalato. Kas gi dar pasirinks tokį metą į duris skambint. Kriminalinė policija. Jokio virpuliuko (aha, tik dviejų tipų žmonėms taip), o jie kažko norėjo apie kaimynus paklaust. Ne pagalbininkas aš kai apie kaimynus kalba. Nesipažindinu.

Būnant garaže pro šalį ėję čigoniukai užkalbina.  Nemėgstu su jais prasidėt. Nemėgstu. Diadia, ką darai, diadia, kiek uždirbi, diadia duok alaus. Nachalai, laukinukai visgi. Manieras matyt kažkokie kompleksuoti ponai sugalvojo, rauk jas velnias. Paaiškinu, kad ne alus pas mane – gira. Nežino kas tai. Ženklais parodau kad be laipsnių. Paduodu butelį. Neaiškinsiu gi kad uždirbt reikia, pedagogas aš nekoks. Neaiškinsiu ir kad galbūt jų pačių tėvukas jaunas su penkiais broliais man karate pamokas vedė. Apiplėšimo tikslais, keista. Keista kaip tada pasprukau. Bet liko kas liko – nemėgstu jų. O pedagogas aš nekoks. O čigoniukai atstumo nejaučia – grūdasi garažan. Diadia balšoj padvalas pas tave. Paimu ne vietoj stovėjusį trimetrinį plieno vamzdžio keturiasdešimtpenkiuką, atlieku grakštų permetimą iš rankos rankon, po to gražų sukimą. Beveik kaip cirke. Įvertina. Šitą supranta. Šitą net beždžionės supranta. Pagarbiau bendrauja, nors antros bonkės negauna. Gana jau ir taip kažkas man atsitiko. Nueidami nedrąsiai paklausia ar ne sena, ar nenunuodysiu. Juokiuosi.

Laisvon aikštelės vieton prisiparkuoja automobilis. Toks, dėl kokių exkolega alpsta. Vis dar. Išlipa. akies kampu įvertinu. Siūlys. Girdžiu klausimą “galiu paklausti?”. Teiraujasi ar aš savininkas. Ne, sakau, sūnus. A, sako, tai gal su suaugusiais galiu pakalbėti? Minutėlę žiūriu, įdėmiai, į akis. Paaiškinu. Pasimeta. Pasimetęs reklamos agentas bandantis pasiūlyti – tai jau šis tas. Prie tų geresnių kadrų. Trumpai pleptelim, praktiškai į tą pačią temą.

Vakare spektaklis. Ai, nespėjau persirengt, vajė vajė – ką žmonės pagalvos. Bet kad spektaklis kino teatre, ką jau čia tie žmonės – vieni chrustikus foje kemša, kiti šalia su kostiumais stovi. O per vidurį įėjimas į arklidės tipo piceriją. Nei kine nei gatvėj nei teatre. Visada ten taip, nelabai. O spektaklis tai geras. Geras.