kubikai yra pagrindinė gyvenimo konstrukcinė detalė

Aš labai mėgdavau važinėti dviračiu. Matyt todėl, kad dviratis yra labiausiai raumenų jėgą riedėjimo jausmu konvertuojanti transporto priemonė. Toks išgrynintas spausk-pedalą-riedėjimui variantas. Iki kol neatradau motociklo. Motociklo atradinėjimas buvo ilgas ir lėtas, tikriausiai todėl, kad turėjau savo artimoje aplinkoje kelis tunelinius motociklas=užsimuši teorijos skleidėjus. Bet žmogus juk žmogumi būna tada kai žino ko nori, žino kodėl nori, žino priemones ir būdus tai pasiekti ir sugeba juos panaudoti. Taigi pradėjau vairuoti motociklą. O motociklas yra turbūt labiausiai išgryninta riedėjimo  mašina tarp visų vidaus degimo mašinų. Toks optimalus variklio galią verčiantis riedėjimu aparatas, visi nebūtini tam virsmui dalykėliai yra tiesiog nenaudojami, absoliutus vairuotojo-inžinieriaus kaifas. Iki kol bus išrastas asmeninis miniatiūrinis erdvėlaivis, galiu drąsiai teigti, kad tai yra vienas geriausių mūsų civilizacijos technologinių išradimų. Tokia tad teorinė inžinerinė pusė.

Kai tik su ne-moto-pažįstamais išeina kalba apie tai, kad turiu motociklą iškart kyla du klausimai: “kiek kubikų” ir “kiek daugiausiai jau išspaudei [greičio]”. Tiesą pasakius man iki šiol vis dar kelia nuostabą atmieštą tam tikru pasidygėjimu toks pasaulio dėliojimas į lentynėles pagal kurias nors (o dažniausiai ir neesmines) savybes. Aš suprantu, kad klausti “koks tavo motociklo galios/masės koeficientas” yra absoliutus protinis overkill’as daugumai planetos gyventojų, bet nieko negaliu su tuo padaryti – tas pirmasis klausimas man vis tiek skamba taip beprotiškai penktokiškai, kad iš karto norisi pasiūlyti kramtomos gumos. Uždavę antrąjį klausimą man žmonės dažniausiai lieka sutrikę, nes aš tikrai nesu “išbandęs kiek maksimaliai traukia”, nes man net nėra tokio poreikio. Tiesa pasakius, važinėti tiesiai ir greitai net nebaisiai mėgstu, nes vis dar esu įsitikinęs, kad tikrasis motociklas prasideda ten, kur baigiasi asfaltas. O bekelės greičio/kaifo lentelėje yra visai kitokios reikšmės nei A1 magistralėje. Tikrai. Niekas nebandęs tuo netiki. Tokia tad socialinė pusė.

Motociklas nėra komfortiška transporto priemonė. Kažkada kai su žmona dar tik planavome jį įsigyti darėme didžiausią esminę klaidą: “žėk, juk mocas taip fainai – užšoki, nuvažiuoji, nulipi, eini savo reikalais!”. Iš tikro taip nėra. Nes motociklizmas yra drabužiai, su kuriais galėtum bent kažkiek čiuožti asfaltu, atsikišusių sąnarių apsaugos, šalmai, drabužiai nuo vėjo, lyjantis ant tavęs lietus (mūsų kiemo rūkantis diedukas juokiasi iš mūsų, kad “ai, nelyja, tai jūs ne su motociklu važiuojat”) ir jokio kondicionieriaus vasarą mieste, kai variklio ventiliatorius tiesiai į tave paduoda karštą oro srautą iš radiatoriaus. Nes kažkaip mes ne iš tų, kurie važinėjasi su šortais ir maike. Tiesą pasakius tokį pamačius net šiurpuliukai nugara nubėga, kažkaip taip gyvenime sukrito aplinkybės, kad visai gerai žinau tą jausmą kai karštas duslintuvo plienas su visais dviem šimtais kilogramų motociklo ant viršaus guli padėtas tiesiai man ant plikos blauzdos. Tokių pojūčių kartoti nesinori, juolab tai tikrai nėra blogas variantas, todėl galvojam ką rengiamės. O tas apgalvotas apsirengimas yra tikrai ne ta apranga, su kuria labai faina stovėti maximoje eilėje pusvalandį. Ir būtent dėl tokio visaapimančio diskomforto motociklizmas man yra dar patrauklesnis. Nes čia kaip šaltas dušas rytais – bevaik visada turi perlipti vieną, du ar tris savo vidinio komforto slenksčius tam, kad bent kažkiek būtum motociklininkas. Nes juk tie bičai, kurie belaukdami tobulai gero oro visą sezoną laiko motociklą garaže, o išvažiuoja tik į sezono atidarymą (ir kartais uždarymą) praranda beprotiškai daug motovalandų. Tokia tad komforto zonos pusė.

O iš tikro tai važinėjimas motociklu gamina tiek daug endorfinų, kaip jokia kita veikla. Na, nebent, turbūt, ultramaratonai. Bet jie dar labiau ne kiekvienam. Kaip kažkada mano sporto treneris, senas ir patyręs motociklininkas, pastebėjo: “kai pradedi važineti motociklu – tu tampi kitu žmogumi ir pasaulį pradedi kitaip matyti. Viskas atrodo žymiai geriau nei iš tikro”. Ir tikrai taip ir yra. Kol kas geriausias palyginimas, kurį radau kuo skiriasi motociklas nuo kitų transporto priemonių skamba maždaug taip: įsivaizduok, kad visur vaikštai apsimovęs ant savęs telefono būdelę, įpranti prie to, aišku, viskas joje fainai, reguliuojama temperatūra, nelyja, nusivalo langai, nešalta. Bet viena dieną atsidarai tos būdelės duris, išlipi iš jos ir eini per miestą pėsčiomis. Toks pažeidžiamas, bet tuo pačiu jauti dvelkiantį į veidą vėją, girdi garsus. Taip pat būna ir su motociklu. Tokia tad motoreikalo cheminė pusė.

Jau nebežinau ką čia dar papasakoti. Gero kelio.

 

Leave a Reply

Your email address will not be published.