mano varžtai, mano rokenrolas

Kartais pagalvoju, kad gal ir palaiminti tie, kas nė neįtaria kaip dirba vidaus degimo variklis ir panašių visų daikčiukų. Na, tie, kuriems automobilis yra gražiai nupoliruotas ir išsiurbliuotas prestižo daiktas su akseleratoriumi. Maždaug – atsisėdi ir spaudi. Ir krūtai. Nes remontas,  remontas tai ne jiems, jie visada renkasi patikimą, sertifikuotą servisą.

Tai štai, būna akimirkų, kai pavydžiu tokiems žmonėms. Net ne tada kai perku automobilį (ar kitą transportą) apsikrovęs repair-manual’ais ir naršydamas po autodalių dylerius tikrinu kiek kokių dalių turi ir kokios jų kainos. O tais kartais, kai po pilnos dienos abstrakčių grynai matematinių problemų apie kokį tūkstantį ir vieną webservisą sprendimo važiuodamas link namų išgirstu variklyje kokį naują garsiuką, kokį nors lengvą ciksėjimą, kurio dar ryte nebuvo, ir kuris gal ir visai nieko nereiškia, na, tarkim tik tai, kad vožtuvėlio tarpelis padidėjo pora mikronų ir tik tiek, iki kažko pavojingesnio toli gražu, bet garsiukas jau atsirado, jis vos girdimas, bet jau pjauna man ausį, nes naujas. Tada galvoje pamažu formuojasi tikimybinis galimų problemų, jų simptomų ir būdų tuos simptomus sukelti medis, kartais išsišakojantis iki keliasdešimties šakų su visais pošakiais ir lapais, čia net nekalbant apie dar iš viso to atisšakojančiais būdais dirbtinai iššaukti (ar sustiprinti) kiekvieną iš galimų simptomų ir taip aptikti gedimą, kuris, kaip dažniausiai pasitaiko net nėra joks gedimas, tiesiog natūralus variklio “gyvenimo ciklas”, tiesiog naujas garsiukas. Ir tokiais momentais tie vargani keliolika kilometrų iki namų yra tiek mažai, kad spėju apgalvoti ir patikrinti tik kelias “einamiausias” – labiausiai tikėtinas šakas. Tada kitą ryta galiu tik pasikeikti, kad jau nebe tos nei oro nei visos kitos sąlygos, nebe ta temperatūra ir daugelis dar vakar apgalvotų būdų pasitikrinti šį bei tą jau nebetinka.

Bet tai būna tik tam tikromis, na, tarkime, silpnumo akimirkomis, visą kitą laiką galiu tyliai mintyse sau pasidžiaugti kaip ten ardysiu ir modifikuosiu kažką kažkur, o po to surinkinėsiu atgal, ir kaip maloniai per nugarą pereis tas amžinasis kūrybinio džiaugsmo virpuliukas, kai ką tik perrinktas variklis užsivesdamas sumurkia. Tokia nedidukė, bet labai efektyvi poveržlių romantika: tiesiog išrinkta ir surinkta atgal pavarų dėžė nebestringa tuo savo važiuoti netrukdančiu, bet tobulą pavarų dėžės darbą griaunančiu užsikirtimu tarp pirmo ir laisvo bėgių, nors nieko išrinkęs realiai nepadarei, tiesiog nuvalei skudurėliu ir surinkai atgal, matyt kažkur trūko tos milimetro dalies dėl kurios viskas ir prasidėjo.

Leave a Reply

Your email address will not be published.