Bėgu pliaupiant lietui, širdis apsalus. Nuo vandens šniokštimo aplink, nuo vandens keduose, nuo vandens tekančio per veidą, nuo greičio. Greičio neriboju, tiesiog skrendu. Zuuuum dideliais šuoliais per tuščią miestą. Kūnas atsigavęs, kaip kačiukas, vis nori lakstyt.
O Diogenas bačkoj gyveno. Kažkaip prisiminiau.
AAAAAAAAAAAaaaaa!! Kas su blogu nutiko!!!?? O kas su dizainu?!?!?!?!?
O apie lietų – ačiūdie aš turėjau progos suprast apie ką tu. 3 valandos po amazoniška non-stop liūtim dviračiu.
Maloniai nuteikia gomurį…
Cng: read previous post comments :P
Aš irgi patyriau keistą emociją (dėl braškių), maždaug per vidurį tarp pritarimo ir užuojautos.
Taip taip, būtent. Kokia empatija. Exactly. Skirta kaip tik tokiem kaip tamsta patirti emocijas. Skalėse. Kaip serialas. No kidding, rly.
Ironija yra aidas. Gera ironija apimtimi nesiekia objekto. Ironija, didesnė už objektą, pati tampa objektu.
Jokios ironijos. Viskas tikra.
Ir prašom nepriiminėti asmeniškai: taikinys ne koks konkretus personažas, o pati emocija beigi klausimas o kodėl gi ji tokia.
Braškių nebėr :(
Braškės savo darbą atliko. Į poilsį jas.
kūl
Kas?
Aha, kaip tik žiojausi klaust kas “kūl”?
… braškių poilsis. O kas dar?
Maža kas :)
Visai ne kūl braškių poilsis. Braškės išlaisvino mintį.
Per daug nereikia gi :)
Nū, gal ir nereikia, bet tik braškių fone aš išdrįsau tiesiog smailiką padėt, nes buvo juokinga kažkas.
Na kad ne kažkas. Bet kai juoko audra aprimsta ir kiekvieną kartą atsivertęs nekvatoju pilnais plaučiais – reiškia laikas keist.
Klausimas paskutinis – o dabar kvatoji?
Nu ne, ką tu. Amplua neleidžia.
Galima būtų sukurti blogo įrašą apie dvasinio ir vizualinio amplua santykius. Štai toks trialogas
Stačiakampis g12:
„Aš toks plain ir oldskūl, kad net gali įsibrėžti“
Braškė:
„Kajp fajnaj as tawe ishdooriaw“
Web 2.0 g12:
„Šiuolaikiškas aš. Prijaukintas.“
Dvasinis amplua :D