nuryju

lėtai, pro skaudančią gerklę. Kada taip jau buvo, nebepamenu, bet jausmas toks pažįstamas. Užverčiu knygą, lėtai padedu ants stalo. Brangioji džiaugiasi – pagaliau metei tas nuobodybes ir paėmei romaną. Ir tikrai, per pastaruosius metus romanų perskaičiau nedaug, beveik visi Voneguto. Bet kad ir pastarasis romanas – taipogi nelinksma, kiek nuobodoka, pasaka apie mokslininkus ir gyvenimą. Galvoju reik kuriam laikui rišt ir grįžt prie fantastikos. O kodėl gi ne.

Ramiai, lėtai nuimu vairą nuo mašinos. Užsirūkau gero taboko cigaretę. Auto be vairo atrodo kiek šiurpiai. Patiesinu ratus, sulyginu taip, kad išilgai abiejų priekinės padangos kraštų matyčiau ir galinę padangą. Dabar tiesiai. Užmaunu vairą atgal. Dabar bus gerai. Nemėgstu važinėt klišu vairu, patiesint – dvi minutės, o prisiverst tai padaryt – mėnuo. Akyse vis stoja tas vaizdas kaip Rūdininkų aikštėje seną juodą kraujo balą lietus skiedžia iki #330000. Rugsėjo atspindžiai.

Kiek liūdna suvokti išsiskyrimą su eiliniu seneliu šalčiu. Normos, nuostatos, tai jau buvo. Tėvynė – tai jau buvo. Šeima. Po truputį, po žingsniuką. Link neandartaliečio. O kodėl ne. Juokinga būna girdėti grasinimus prasukimu pro sistemos mėsmalę. Nors dar daug nepatirto, oi daug. Minty vis iškyla A. A Jonyno eilėraštis apie praeitis. Gaila, bet kompiuteriu užrašytas niekaip neskamba. Skaitosi tik ant popieriaus.

Keisčiausia buvo išgirsti skatinimą rašyti. Nuoširdžiai. Nes jau beveik šitą kampą buvau pakasęs. Nors ką gali žinoti. Iki greito, mielieji. Dabar jau cepelinai garuoja.