rašomosios mašinėlės

Turbūt kiekvienas save (ir internetą, žinoma) gerbiantis internautas žino pagrindinį interneto dėsnį. Ir viskas buvo gerai, rašėme internetą pasikrykštaudami, džiaugėmės rezultatais, ieškojom, rasdavom, gūglinom, generavom, rasdavom, skaitydavom, būtume parašę tą internetą kada nors… Bėda ta, kad atiduok idealiomis laboratorinėmis sąlygomis suręstus dalykus beždžionių sociumui – anos jau ras kaip pagadint. Ir rado. Vietoj to, kad dorai generuotų sau randominį turinį – pradėjo žiūrėti viena kitai per petį ir tą turinį kopijuoti. O vat šito tai nabagė teorema nenumatė. Puslapių kiekis auga, o turinys vis kaip buvo taip ir lieka toks pats – beždžionėlės dūzgia išsijuosusios. Ir patenkintos. Rado būdą. Tik va, ieškom ir neberandam, ieškom, radę tikrinam, nes vėl kas nors pasiūlys kokį nukopijuotą šimtądvimpenktą kartą ir neveikiantį apačiaus konfigą, kokį absurdišką WP “saugumo” patarimą ar netgi betepalinį guolį tepalu pataisyt… Ir rimtai – ką prieš X metų rasdavau per pusvalandį, dabar turiu brauzint pusdienį, tikrint kelis kartus, įtariai apžiūrinėt ir vėl tikrint. Kaip sako vienas draugas “nemokamų pietų nebūna”. Net internete.