ritmas

Žmogaus įkainojimas pagal jo naudingumą – vienas iš neigiamų techninės civilizacijos bruožų. Tas bruožas atsiradęs iš techninio požiūrio į žmogų; žmogus bendrauja su savo paties susikurtu pasauliu, t.y. technikos pasauliu, nevalingai perimdamas tokį požiūrį į kitus žmones kaip į technikos daiktus; jų vertės matas yra naudingumas. Kas nenaudinga, gali būti išmesta. Čia nepadės joks decorum. (…)

Naudingumo problema susijusi su požiūrio į mirtį problema. Numiręs žmogus niekam nebenaudingas. Lieka tik rūpestis, ką daryti su jo palaikais; (…) Apie senus, paliegusius ir nuolatos sergančius žmones taip pat galima būtų pasakyti, kad jie niekam nebetinka; lageryje jie patekdavo “į dujas”. Techninėje visuomenėje jie izoliuojami įvairaus tipo globos namuose. Gyvojoje gamtoje mirties problema atrodo kitaip. Mirtis nuolatos susipina su gyvybe. Vienaląsčiams mirtis paprastai yra naujos gyvybės atsiradimo momentas. Daugialąsčių gyvenimo procesas – vienų ląstelių mirimaas, o kitų dauginimasis. Genetinio plano perteikimo galimybė neleidžia visiškai išnykti.

Naudingumo dėsnis galioja ir gyvenime. Tiek morfologinės, tiek funkcijinės formos numiršta, kai tampa nebenaudingos. Tačiau gyvenimas nuo to nepasidaro nenaudingas. Apskritai tokia samprata beprasmė. Gyvenimas yra pats sau tikslas ir visą laiką siekia sukurti vis didesnių organizacijos formų; pasenusios, žemesnės formos miršta, o jų vietoje atsiranda naujos, aukštesnio integracijos lygio. Tai evoliucijos procesas, kuriam pavaldus ir žmogus ne tik istoriškai, bet ir savo individualiu gyvenimu. (…)

Tikriausiai dėl tų nepaprastai plačių galimybių kurti įvairias funkcijines struktūras žmogus nebetelpa gyvenimo konkretybėje. Jo išgyvenimo ir elgesio formos peržengia gimimo momentą ir yra sąlygotos kultūros. Žmogus įeina į parengtą funkcijinių struktūrų sistemą, o kas toje sistemoje netelpa, neturi šansų tobulėti ir išnyksta. Taigi, gimimas nėra visa ko pradžia, nes žmogus determinuotas ne tiktai biologinio, bet ir kultūros paveldo, to, kas buvo prieš jį, ir tas paveldas aprėpia tolimą praeitį.

Mirtis žmogui taip pat nėra visa ko pabaiga. Po savęs jis palieka ne tiktai biologinį, bet ir kultūros paveldą. Jo genetinis planas realizuojamas būsimose kartose, o jo kūryba, veikla, įtaka kitiems žmonėms, jo asmenybės atminimas mirties valandą neišnyksta. Kiekvienas žmogus, net pats kukliausias, palieka savo pėdsaką. Todėl neįmanoma žmogaus uždaryti jo gimimo ir mirties ribose; jo gyvenimas užgriebia praeitį ir siekia ateitį.

(…)

Dėl mūsų civilizacijos tradicijų krizės šių laikų žmogui sunku pasirinkti poziciją praeities ir ateities atžvilgiu. Jis veikiausiai sako: “Nežinau iš kur atėjau ir nežinau kur einu”. Todėl jis jaučiasi sutrikęs ir lengvai sutinka, kad jo vertės matas būtų šiuo metu aktualus jo naudingumas. Todėl dažnai nuo jaunystės jį kamuoja mirties ir senatvės baimė, nes, jeigu žmogus vertinamas tik naudos požiūriu, senatvė ir mirtis reiškia, jog viskam galas. (…)

Antoni Kępinski, Gyvenimo Ritmas