rūkau

Sėdžiu ant suoliuko, rūkau, laukiu.  Senukas ant suoliko priešais  gurkšnoja skardinę alaus. Įlindęs kamputin, tykiai ir droviai. Bet ramiai. Išgeria alų, lėtai nueina išmesti skardinę iki šiukšliadėžes. Tada susideda rankas už nugaros ir lėtai nueina savo keliu. Man visad smalsu – ši tipiška senuko eisena susidėjus rankas už nugaros – kaži čia laikmečio mada ar įprotis dėl kokių nors amžiaus įtakotų aplinkybių… Vieną dieną gal suprasiu, jei neužsilenksiu anksčiau.

Vienos kitos psichoterapeuto rašytos knygutės skaitymas, žinoma, yra beprotiškai įdomus reikalas. Tik turi šalutinį poveikį. Šiokį tokį, norisi pasakyti, bet iš tikro tai būtų sumenkinimas. Poveikį tokį, kaip skaityti medicnos enciklopediją. Su laiku pasimiršta, bet per dažnai negerai. Vėlgi, smalsumas pražudo kačiukus.

Pavlovas, vienok, irgi kažkur padarė klaidą. Štai žiurkės ir kiti gyvūnai įgyja sąlyginius refleksus. Ir gan greitai. O aš vieno – niekaip. Kaip vaikystėj vaikščiodavau apsiskrudinės rankas lituokliu, taip ir dabar. Ir nesakyčiau, kad nesijaučia pačiupus už karšto geležiuko. Bet vis tiek sugebu pastatyt lituoklį po kavos puoduko ąsele. Ir nusisukęs čiupt puoduką. Pastoviai taip. Apie virinimą nė nekalbu. Būtinai pirštu patikrinu ten kur ką tik virinau. Error.

Gavęs Linux’inį box’iuką turiu tokį įprotį patikrinti komandų istoriją (history) – dažnai padeda užbėgti už akių vienam kitam klausimui ir nesusipratimui. Ir kai pamačiau istorijoje šiokias tokias pastangas įvykdyti vieną reikalą ir po to “eik nachui” ir kitoj eilutėj “exit” – sukėlė tikrą juoko bangą. Gaila, negalėjau kvatotis garsiai. Admino etiketas šioks toks.

Turiu tokį viešai slaptą potraukį konstruoti antenas. Keista, kad net žinodamas beigi suprasdamas visą fizikinį bekgraundą, turėdamas elektronikos žinių vis dar vaikiškai stebiuosi – toks paprastas mažas geležiukas, tokia įdomi to geležiuko forma ir įvyksta medžik – reikiamo dažnio kryptinė antena. Niekaip tas vaikas manyje neužauga. Tas pats, katras kadaise nusigvelbė lygintuvo laidą, įkišo jį rozetėn ir plikus galus pabandė pajungti prie mažos skardinės (jėz, žaisdavom skardiniais žaislais – kad dabar tokių) mašinytės. Dabar nepamenu labiau skaudėjo ar baisu buvo, bet su elektra susipažinom gan intymiai.

Ir taip, po truputį padedu suprasti ką ypač vertinu. Vaizduotę. Baigiu cigaretę, užgesinu į šiukšliadėžę. Štai, sulaukiau, važiuojam.