Norą žudyti nebūtinai nulemdavo sveikas protas ar gyvybiniai poreikiai, tai yra, auka nebūtinai turėjo būti kenksminga ar tinkama maistui, tačiau tas noras buvo visuotinis. Jei didžioji skruzdėda, retas, gražus ir visiškai nekenksmingas gyvūnas, perbėgdavo kelią – o tai atsitikdavo gana dažnai, – vairuotojas akimirksniu sustabdydavo automobilį, ir visi brazilai šokdavo jos gaudyti. Paprastai skruzdėda vos velka savo dideles letenas, tačiau gali pajudėti ir greičiau, ypač kai ją vejasi klykianti minia žmonių, apsiginklavusių bėgant nutvertais pagaliais. Galiausiai už kokios mylios nuo kelio brazilai pasivydavo ją, imdavo daužyti ir daužydavo dar ilgai, nors ji jau seniai būdavo išleidusi paskutinį kvapą. Tebešūkaudami jie grįždavo prie automobilio tęsti kelionės, kurią taip įžūliai buvo nutraukusi didžioji skruzdėda.
Anthony Smith, Mato Grosas (Mato Grosso: Last Virgin Land: An Account of the Mato Grosso, Based on the Royal Society and Royal Geographical Society Expedition to Central Brazi)
Kaip lietuviška.
Taip taip, tikrai lietuviška. Reiktų tik dar pridurti, kad skruzdėda kelią kirto ne šiaip, o greičiausiai ėjo tvirkinti vaikų.
Hm… Kame tas lietuviškumas? Aš matau tik “baltųjų” (čia labiau tokia bendrinė frazė, nes dabar jau ne tik baltieji tokie) žmogiškumą.
[...] Noras žudyti (nors iš tikro vadinčiau – naikinti) kažkokiu būdu ir kažkuriuose taškuose sulimpa su [...]