taipnekitaip

Štai katei atėjo toks laikas, kai visomis jai žinomomis priemonėmis bando mus įkalbėti permiegot su ja. Nu ta prasme. Nežino, nabagytė, kad nepasirašysim. Ir, galbūt todėl, kad kad katei prasidėjo morčius, o galbūt ir todėl, kad Galapagus prieš miega skaičiau ryte pradėjo lįst galvon mintys apie kastracijos etiką: jei jau iškastruoji gyvūną tai darvinistiniu požiūriu jį nužudai. Žodžiu, atėmimas galimybę skleist savo genofondą tolygus nužudymui. Taip gaunasi. Tik iš esmės mes ją jau nužudėm seniau, kai nutarėm, kad kačiukų turėt visvien neleisim.

Techninėj apžiūroj labai stebeilyjosi į mano veidroduką. Aš štai gavau dovanų (matyt moskvičiaus) seną veidrodėlį ir jį prisivirinau (ach tas aliuminio virinimas) prie bulkutės veidrodėlio karkaso. Bet nusprendė, kad iš esmės taip daryti galima, tik reikės aštrius kampus nuimt. Žodžiu man stiliuką palaikyt leido.

Kai brangioji išsikėlė blogint į blogą, kurio viešai neskelbiam – atsikratė beveik visų lochų (ech, gerai). Beveik, nes vienas turi (hmm…) skilsų. Bet ne tiek skilsų, kad nesimatytų kas toks. Juokiamės iki nukritimo. Nu labai juokinga.

Laiiiikoooo. Duokit man laiko tablečių. Laiko miltelių. Dar ko nors. Laikrodžius atsukit.

K, turiu bėgt, laisvo žmogaus radijo laidelę tuo ir baigsim.