tarpai tarp sakinių

Dar mokyklos laikais, pamenu, gerai perkandau asocijacijų/vaizdinių sistemą patikusią mokytojai ir už kūrinių interpretacijas pradėjau gauti taškus. Tik giliai smegninėj neapleido absurdo pojūtis, vaizdavausi, kad tuos briedus “autorius čia norėjo pasakyti…” girdi ir pats autorius… Vaizduotė šiek tiek piešė ką tas autorius apie visas šias interpretacijas pasakytų. Turbūt išbraukus necenzūrą liktų beveik nieko.

Dabar kai suskaičiau daug Voneguto – pastačiau jį savo atskaitoje prie humanistų, turbūt iš karto po Enšteino. Teko girdėti ir kitų interpretacijų – kaip jis esą karštai nekentė žmonijos. Padiskutuojam ta tema retkarčiais. Bet esmė vėlgi – mano teorija – empatija neįmanoma iš principo. Nes taip jau gaunasi, kad vienas ir tas pats sąskambis/vaizdinys/etc man ir mano draugui gali reikšti visai skirtingus dalykus. Būna taip, visa satyra tarp eilučių praskipinama ir suskaitomas tik eilučių turinys. Kodėl – nežinau. Štai man kažkada kažkas sakė, kad esu rašęs odę ekologijai. Nesiginčijau, kaip nesiginčiju ir su tais, teigiančiais, kad suvirinęs metalinį bybuką buvau piktas diedas. Tik mintyse nusišypsau. Juk rašau taip, kad net po k metų perskaitęs atgaminu įvykio detales ir emocinę būseną. Na negi pradėsiu adaptuoti. Bajkos.