varėm žiemužę

Ne tai, kad ji man nepatinka. Patinka. Ir dar kaip. Ypaš kai galim braidyt po sniegą susmigus iki pusės. Čia vakar. Bet viskam savas laikas, todėl ir varėm.

Pasigirsiu: nauja anatominė darbinio įrankio rankena. Tiesiog prilimpa į delną, žvėriškai patogu.

Dėl pasirinkimo mačetė – kirvis: ilgai dvejojau, turiu gerą fiskaro kirvį, tai pakankamo svarumo argumentas visiems kitiems įrankiams. O ypač kai mano mačetė turėjo baisią ir nepatogią kažkokio kietmedžio rankeną, kuri, be kita ko, (pagaliau!) sulūžo. Taigi – su gera rankena (stiklo-plastikas) šitas daiktas visai atgimė mano akyse. Dabar dažniau renkuosi mačetę vietoj kirvio – didesnis darbinis paviršius, daugiau įvairių kirtimo kampų bei jėgų. Aišku, reikia tvirtesnės letenos :)

Kaip ir priklauso tokiu metu – riebus ir sotus maistas :) Ir tikrai – kai pamatai aplink sniegynus, kai pabraidai iki pusės sniege su rąstuku ant pečių – to sotaus ir riebaus maisto norisi. Organizmas staugte staugė – “dėk daugiau tų spirgių, dėk daugiau!” :)

Petelnę žalvarinę užskaitau. Super.

Vienas iš įspūdžių – visu greičiu iš tamsos keldamas sniego kamuolius ir sviesdamas juos tiesiai į veidą atskrenda traukinys su tūkstančiu cisternų. Baisu buvo :)