yes, you must dare run some hidden life scripts, dear

Nežinau kaip tas nutiko, bet tarpuose tarp brauzinimo apie Kawasakio sankabos ypatumus ir randominio čilinimo feisbuke kliktelėjau adreso laukelyje šį blogą, o tada galai žino kodėl kliktelėjau kelis puslapius nuo galo ir… brim birim – sena konsolės poezija, nuo kurios prasidėjo kažkas nerealiai teisingo ir gero gyvenime.

Įdomu. Velniava, sakau sau, juk to užkeikimo kertiniai moduliai taip ir liko veikti iki šiol. Vis pusiau juokais, bet labiau rimtai negu juokais pakalbam su žmona apie tai, kad “dievai minčių negirdi”, kaip sakydavo protėviai. Jie galvodavo, kad savo norus reikia ištarti garsiai. Tas turėtų perjungti kažką po šio pasaulio kapotu, tai, ką jie vadindavo “dievais” ir tas noras pradeda pamažu (o gal ir greitai, bala žino) pildytis. Aš tai galvoju, kad galima ir rašyti. Na, bent jau mano pastebėjimais tai veikia lygiai taip pat (man gal net ir geriau).

O trumputė istorija, kurią noriu papasakoti yra tokia, kad tais mano anksčiau minėtais daug puslapių atgal laikais su vienu prietėlium kalbant apie tai kokios žmonos man iš tikro reikia jis pareiškė, kad tokių tai tikrai nebūna. Tuomet nepatikėjau, nepamenu tyliai ar garsiai, bet pamenu, kad tikrai nepatikėjau. Ir visai nesenai, fotografuodamas žmoną, prisukinėjančią tvirtinimo detales ant motociklo duslintuvo kolektoriaus akimirkai prisiminiau visą tą pokalbį. Ir supratau, kad teisus likau aš.

Mėkit motociklus, jie pasaulį daro gražesnį.

Leave a Reply

Your email address will not be published.